2018 gegužės pabaiga
Grįžo iš sostinės brolis. Jau seniai kirbėjo abiem pažvejoti.
Naktys šviesios. Vos kelios valandos tamsos, žvaigždėtas dangus ir kažkur jau brėkštanti ryto šviesa… Laikas keltis, sakau savo broliui, žadindamas…
Na ką, jau lekiam, ir akyse šviesėja. Ėt.. Kažkiek pavėlavom, galvoju, norėjosi jau upėje naktį palydėti. Brolis ramus, gal dar apsimiegojęs, bet nusiteikęs optimistiškai – pažvejosim kiršlių.
Nejučia mes jau žygiuojam prie upės. Rasa. Ramu, tik kažkur kažkoks laukinis žvėris klykauja. Kitoje upės pusėje didžiulis miško masyvas, ten daug jų… Vienam gal kiek ir nejauku būtų. Bet dviese drąsu ir smagiau.
Pagaliau upėje. Upė rami, kaip niekada. Rytas – stebuklingas metas. Ramybėje supasi medžiai, ant paupio žolių dar miega sutūpusios gražutės. O paukščių! Aidi visur. Ir jų dainos ryto erdvėje sklendžia turbūt gerokai garsiau nei dienos dūzgesy.
Pirmi metimai. Pirmi žuvų pajautimai. Kiršlių yra. Niekur jie nedingo. Tačiau ištraukti nepavyksta, nimfele nelabai sekasi, o ir noras ja žvejoti gal nėra didžiausias.
Reikia bandyti sausa musele. Rišu didelį žalią vikšrą (surištas pagal pavyzdį čia: http://www.rackelhanen.se/eng/10464.htm) ir pametu pasroviui. Kaip tik stoviu po dideliu medžiu, kurio laja aprėpia dalį upės, tad tikėtina, vienas kitas toks vikšras ir taip įkrenta. Bus kiršliai turbūt pamėgę šią srovės atkarpėlę… Ramiai seku muselę, nieko. Antras metimas… Seku pasroviui ir tik bampt! Didžiulis ratilas, kertu ir… Muselė arti parskrieja. Ir taip dar kelis kartus su ta žuvimi. Kažkaip nesiseka. Su broliu apsikeičiam meškerėmis ir jam ta žuvis užkimba pirmu metimu. Šauni kova!
Gražus kiršlys pamojuoja uodega graibštelyje ir keliauja atgal į sraunumėlę. Puiki pradžia!
Ir taip neskubom su broliu žuvavom dar ilgai, iki kol įdienojus sukilo temperatūra, aplink galvas pradėjo dūzgėti šimtai uodų, musių, matyt rankos žuvimi pradėjo kvepėti… Žuvų pagavom daug.
Radau sraunumoje alaus, matyt baidarininkas koks pametė, vakare išgėriau, buvo gerai gurkšnojant atsiminti ryto įspūdžius…
Žvejokite!