2018-07-05

Gražią vasaros pavakarę nulėkiau į gūdžią Žemaitiją pažvejoti museline. Planas paprastas – apžiūrėti nematytą upę ir patyrinėti jos intakėlį. Taigi, palikus automobilį gražiame ūkininko vienkiemio lauko keliuke, lendu į brūzgynus kurių apsuptyje sau ramiai čiurlena nuostabi upė. Išties, seniai tokių grožybių beregėjau. Nuostabūs akmenys, šakos, šaknys, įvirtę medžiai, kranto paplovimai, vandens čiurlenimai, žvirgždėtos sraunumėlės, lakstančios voverės, kiaunės, lakiojantys tulžiai, augantys grybai, kerpės, upės tylai prieštaraujantys įvairiausi paukštukai, dūzgiantys vabaliukai… Ir visa tai vienoje vietoje! Pagrindinė upė didesnio įspūdžio nepaliko, nors ir ten pavyko nediduką upėtakiuką suvilioti žaliu vikšreliu. Visgi, intakas turbūt vienas gražiausių matytų upelių EVER. Tik net ir ten, su trečios klasės ir 7,6 pėdos kotu buvo sudėtingų vietų užmesti, o ir vanduo ypač skaidrus, tad baidžiau žuvis kaip ir priklauso. Visgi keletas pagilėjimų buvo dosnesni, bet ir vėl nedidukais, vienas rimtesnis buvo pakilęs, bet kadangi jį mačiau, tai turbūt ir jis mane pamatęs pagalvojo, kad dabar gal ne laikas čiupti palmeriuką…. Fantastinė vieta buvo su didžiuliais alksniais. Jie tokie dideli, kad vieną medį gal tik 3 vyrai teapkabintų ir visa alėja jų upelę juosia. Dar kartą, buvo nuostabu!

Vaizdai

Nei žvyno Jums!