2017-08-03 ketvirtadienis.
Brolis turi grįžti iš Vilniaus. Laukiu nesulaukiu. Apypilnė dėžutė rištų muselių jau kurį laiką stovi be darbo. Norisi jas pamirkyti ir upės slėnyje įkvėpti skriejančios vasaros vėjų. Ketiname vakare važiuoti žvejoti. Oras apniukęs, atrodo tuoj pradės lyti. Ir prognozės žadą tą patį. Lietus. Noras prie upės stipresnis ir tas lietus nėra toks stiprus, taigi tik grįžus broliui, lekiu pas jį ir mes jau kelyje. Jėga!

Išbandome naują upės ruožą. Šapalinis. Ir lietus įsismarkavo.

Sunkoka gaudyti naujose vietose, kai vandens paviršių daužo milijonai didelių lašų. Po vandeniu sunku įžiūrėti. Raibuliuoja visa upė. Pagaudę valandžiukę ir nesulaukę kibimų patraukėm į jau žinomas vieteles. Reikia broliui sugauti gerą kiršlį. Taip ir padarom! Įšokam į automobilį, kelyje užkandam mamos įdėtų bandelių ir nejučia jau kulniuojam į kiršlyną.
Ir oras taisosi. Kaip užsakyta. Net saulutė išlenda. Krenta tik kur ne kur nuo medžių sidabriniai lietaus lašai. Jau ir žuvys girdėti. Nebėra to lietaus ir lapų tandemo sukeliamo gaudesio. Kažkur čiulba lakštingala. Šniūrai jau sklando ore ir pirmasis kibimas man. Nedidukas kiršlys graibštelyje. Broliui tai vos trečia žvejyba museline. Sunkoka dar susitvarkyti, bet svarbu labai norėti…

Atplaukia ūdra. Didelis žvėris. Per kelioliką metrų ji stebi ką mes čia darom. Smalsi. Nesibaido. Na ir taip su ja kartu keliaujam prieš srovę. Užėjus didžiųjų kiršlių vietą, broliui pasakau, kad čia turėtų pagauti Antaną arba Martyną, gal net abu. Taip. 🙂 Šiose vietose žuvims galima duoti vardus. Ir prasideda. Pagaliau brolis ištraukia nediduką kiršlį. Dar po kelių metimų bumpt! Antanas, apsiuvos sausai muselei neatsispyrė! Emocijų pliūpsnis

ir labai gražus žuvies paleidimas:

Po to sekė dar kelios žuvys. Martyno nesutikom.
Šiandien brolis mane apgaudė.

O sutemus taip, kad jau neina įžiūrėt ryškios musės, pėdinom per laukus namo. Ore tvyra ramuma. Pasisėmus gamtos ir gerų emocijų ramuma ir mumyse.

Buvo smagu!