Žemaitijoj pas upėtakius

2017-06-22, ketvirtadienis

Gavosi taip, kad turiu laisvadienį! Valio! Susiorganizuoju su broliu ir Gedu kelionę į Žemaitiją. Reikia padirbėti, tuo pačiu ir pažvejoti. Vasarą, ypač iki Joninių žolė auga labai greitai, tad apsipjauti kaime žolynus reikia. Brolis gali padėti, o Gedas gali išbandyti netoliese esančią upelę…
Ankstų rytą čiumpu brolį, kolegą ir lekiam. Gedą paleidžiam upelėje, o patys darbuotis. Po kelių valandų ir devynių prakaitų su broliu darbus padarom ir galim žvejoti. Skambinu Gedui, šis pagavo 5 ešeriokus ir šapaliuką. Upelė graži, bet tauresnės žuvies pagaut nepavyko, gal jos ten ir nebėra, o ir vanduo labai kritęs… Nulekiam prie upelės, Gedas kaip tik iš krūmų išlenda. Pašoka striptizą ir važiuojam rimčiau, ten kur upėtakių ne galimos lokalios populiacijos, o yra tikrai.
Dar nematyta upė mums visiems! Broliui jei pavyks ką sužvejoti, bus pirmasis upėtakis. Labai tikiuosi, kad tai jam pavyks. Ką gi, atlekiam į tokią laukymę prie vienkiemio. Kieme senolis žolę grėbia. Priėjęs pašnekinu:
–  Laba diena. Žvejai esam. Upė čia netoli? – paklausiu.
– Čia pat. Nežvejoju, biteles auginu. – atsako.
– Ar užklysta žvejų čia pas Jus?
– Retai, labai retai, čia nusileidus už beržynės arčiausiai prie upės prieiti galima. Galit palikt mašiną čia kur ir pastatėt, niekas čia nieko… – ramiai atsako senolis.
Padėkoju ir palieku senuką toliau sau ramiai netoli avilių šviežiai nupjauta žolę grėbti.
Apsirėdom, susirišam meškeres ir keliaujam link upės.
Žvejai
Baltas arklys prie sodybosPaeinam kokį kilometriuką, dar ir baltą arklį sutinkam 🙂 kažkur prie sodybos tolumoje. Didžiulis upės vingis mūsų tikslas šiandien.
Priėję prie upės išsiskiriam. Aš su broliu prieš srovę, o Gedas pasroviui. Upė graži. Kol atėjom pajautėm upės slėnį, stačius, tankiai apaugusius medžiais šlaitu, o upelėje vanduo atrodo ne pats skaidriausias ir gana žemas.
Upė Pirmieji metimai ir pradedam kaifuoti. Štai kažkur prašvilpia tulžys. Nors vietose ir seklu, užeinam kelias gilesnes duobeles kuriose bandome laimę, vis keičiame muses, reikia rasti kas šiandien gali veikti. Po kojomis slapukauja  mailius. Žvejys ir upė Gražutė Žvejys ir upė Upė Upė
Gražus posūkis, ir upė čia pagilėjusi. Medžio šakos vos neliečia upės, o netoli jų išgirstam rimtą žuvies bulptelėjimą. Graži čia žuvis stovi. Prisėlinus arčiau, matosi, kad ten dar ir didžiulis akmuo per vidurį kerpso. Bandom suvilioti, bet kažkaip nepavyksta, gal ne ta musė,  o gal ir pasibaidė.

Einam toliau. Ir štai,  vienoje sraunumoje ant ryškios mėlynų ir raudonų akcentų musės pirmasis nedidukas užkimba.
Upėtakiukas Upė Smagu! Paleidus skambinu Gedui, buvom sutarę, kas pirmas sugaus, kad pasuktų ir pasakytų ant kokios musės. Pasirodo, Gedui irgi mažutis užkibo, bet jis žvejoja nimfele. Na aš su broliu sausa gaudom. Skraidančių vabzdžių vienas kitas matosi… Pagauta žuvelė pakelia ūpą ir einam toliau. Už gražaus vingio išgirstame žuvies bulptelėjimą. Upėtakis! Rimtesnis jau. Duodu muselę ir šis net iššokdamas iš vandens ją stveria. Kertu ir… Nieko. Metu antrą kart. Vėl tas pats. Tik jau kitoje vietoje, greičiausiai čia kita žuvis. Kertu, vėl nieko. Ot, kokie vikrūs! Brolis irgi bando, bet jam su mažiau patirties sudėtingiau gražiai paduot muselę, keli kiek garsesni šniūro paguldymai ir žuvys nebereaguoja, o galiausiai dar ir muselė į medžio šaką… Einam toliau 🙂

Žvejys ir upė
Ateinam kur ties posūkiu išplatėja, o po to ties tokiu įvirtusiu kelmu susiaurėja, ir ten kažkur išplatėjimo kampe bampt, kaip koks akmuo daužia paviršiuje galinga žuvis. Kelmynė  Ooo! Net širdis pradeda greičiau plakti, brolis eidamas priekyje tyliai pasako, kad eičiau pirmas ir paduočiau musę. Prieinu, išmosikuoju reikiamą šniūro ilgį, metimas vienas…Metimas antras, kiek aukščiau. Ir muselė su bangelle ir tokiu įsiurbimo garsu ,,šliopt“ dingsta paviršiuje. Kertu ir yra! Yra! Geras! – šūkteliu.Žuvis eina kaip tankas skriedamas laukais 100 km/h greičiu. 🙂 Į vieną pusę, į kitą pusę. Paviršiuje uodega sumaskatoja. Pasirodo taškiukai. Emocijų pliūpsnis užgula mintis ir kūną! Kiek pavargusi žuvis aprimsta ir ją jau galiu pasitraukti artėliau. Iš nugaros traukiu graibštą. Brolis pagauna.
Upėtakis Kokie 35 cm. Gražuolis! Kovinis toks. Nusifotografuoju gražuolį ir šis nuplaukia į upės tamsumas. Sumušam rankom su broliu. Nerealu. Brolis sako, kad kibimą puikiai iš šono matė, labai gražu. 🙂

Einam toliau. Bebrynas. Bet upė per viršų srovena ir taip kažkaip nesijaučia, kad čia upės buveinės būtų labiau pasikeitusios. Upė Tolėliau seklus, rėvingas ruožas. Gražu! Traukiam užkandžius ir nuraminam skrandžius.
Upė Upė Upė Upė Meškerės ir alutis Užkandžiukai
Toliau vėl žingsniuojam. Brolis priekyje, aš jam iš paskos. Metu prie tokio įvirtusios kelmo. Ir pimt, upėtakis stverian netikėtai. Turiu! Net keista, kad brolis šią vietelę praėjo. Ištraukiu žuvį, o ši gavo kabliuką giliai po peleku. Negerai. Sunkus sužalojimas, kraujas bėga. Tenka šią žuvį nudaušti ir pasiimti. 31 cm. Išskrodus matyti, kad skrandyje masė uodų, apsiuvų lervos net su pagaliukų nameliais! Kas juda tas gali būt į burną. Gamta tokia.
Greta dar pagaunu strepetį, vidutinį tokį apie 20 cm.
Tolėliau brolis pagauna pirmą upėtakiuką. Nedidukas, kažkas virš 20 cm. Bet smagu, jog ir brolis pagavo. Labai norėjau, kad tai jam pavyktų šioje išvykoje.
Skambina Gedas. Sako, kad upė jo gale prasta. Yra gražių vietų, bet nėra galimybių užmesti. Baisai medžiai privirtę, tad šis eina link mūsų.
Kažkur dar prie vieno bebryno susitinkame ir jau trise einame prieš srovę. Tokioje kompanijoje prie mažo upelio nėra paprasta. Bet kibimų buvo. Vienoje vietoje kiek atsiplėšęs nuo trijulės prie įvirtusio kelmo penktu metimu išprovokuoju gražų 30+ upėtakiuką.Upėtakis Taškuotumas toks retas. Gražūs tie upėtakiai. Kiekviena žuvis pagal savo buvimo vietą prisitaiko. Šis stipruolis pabuvojęs graibšte paleistas nuplaukia atgal į savo buveinę.
Tolėliau sutariam, kad reikia išsiskirti ruoželiais, taip ir padarom. Bebrymas Bebrynas Vienoje vietoje, už bebryno, kur sulėtėjusi srovė, meldyne skraido daug gražučių ir tik šast, pamatau kaip nedidelis upėtakis iššokdamas iš vandens nuo žolių jas renka. Nu šakės! Vaizdelis pasakiškas. Nedidukas tas upėtakiukas, tad net nebandau jam ką pasiūlyti. Ir gražučių dėžutėje neturiu. Reiktų tokių pasirišti… Ir sparnų mačiau per dieną plaukiančių. Žuvys jas tikrai gaudo.
Žvejys bebryne Su broliu einam kartu.  Užeinam dar vieną bebryną. O žuvies ten!  Brolis priekyje sako, kad upėtakiai duodasi ir išties, bulkuoja tai ten tai šen. Yra čia jų. Bet išvilioti kažkaip nesiseka. TIk nedidelis šapaliokas susivilioja. Buvo upėtakių kibimų, bet…
Vėliau ateina ir Gedas. Šis kokiu ketvirtu metimu vienoje vietoje 29 cm ištraukia upėtakį. Plaukianti geltonų CDC plunksnų muselė suveikė.

Nuovargis ima viršų. Pakaks. Keliaujam link savo geležinio žirgo. Perbrendam pievą, sutinkam tris avytes, išlendam pro beržynę tiesiai prie savo automobilio. Kaip čia buvę, pareinam nuo upės iki mašinos per 5 minutes.
Striptizas
Grįžtant dar sustojam kaimiuke kebabų prie ežero… Buvo gerai!
Romantiški kebabai

Ačiū, kad skaitėte!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *