Sapningas vakaras

2017-05-17, antradienis.

Išlėkiau į kaimą (Žemaitijoj) apsipjaut žolynų pirmą kart šiais metais, patręšt medžius triušių mėšlu. Vežiau pilnus maišus triušių šūdo, baisiai geras dalykas tas ilgaausių mėšliukas… Daugiau 5 maišų nekišau, nes daug sveria. Na, bet turbūt eit daugiau į smulkmenas neįdomu skaitytojams tai ir nerašysiu… Nors… Apie šūdmuses tai reikės kažkada žodžio.. Palieku tai ateičiai. 🙂

Po darbų nulėkiau į netoliese esančią upelę. Nors ją ir gerai žinau, tačiau ilgėliau laiko praleist nei pavėpsot nuo tiltelio į tekantį vandenį taip ir neteko, na dar kažkada su tėvuku vėžiavom, pamenu gražių vėžių prisigaudėm rankom, į tinklelį pririšus sutraiškytų nuo kelio varlių irgi nemažai prilindo… Bet tai buvo gal prieš 20 metų. Senokai. Tad jau ilgai kirbėjo mintis pasižiūrėt kaip ta upelė laikosi dabar.

Aš jau vietoje. Vienas. Sustojau pakelėje. Besirengiant, pro šoną prarieda žilaplaukis vietinis vežamas arkliuko. Pasisveikinu. Palinksi galva ir be žodžių nudarda žvyrkeliu… Ot tie žemaičiai – be reikalo nekalba. 🙂

Einu pasroviui, nors upelė ir nedidelė. Kiek įmanoma bandau nebraidyti, bet tenka ir įlipti, šioje atkarpoje gyliai nedideli. Vietomis srovė tik prasigraužusi, bet turbūt ne giliau šlaunų. Žvejoju sausa musele. Aplinkui daug garsų, girdžiu baubiančius veršius, lojančius gretimos sodybos šunėkus, kažkur ir traktorius prabirzgia. Aišku ir pati upė daininga. Čiurlenimas, paukščiai… Gražios vietos, o saulė dangumi ridinėjasi. Tiesiog pasaka.
Upelė
Upelė
Upelė ir meškerė
Upė pradeda gilėti. Atsiranda daugiau įvirtusių medžių, kažkur gilumoje stūksančių akmenų, čia jau braidyti nesinori. Tai kovoju su vis žalėjančiomis alksnynų ir krūmų džiunglėmis. Čia pabandau ir strymeriuką. Tačiau nieko. Vabaliukų skraido vienas kitas, bet iš esmės upelė labai rami. Dingsta ir žmogiškos kilmės garsai. Lieka tik paukščiai ir upė.
Upelė
Upelė ir klevas
Tolėliau išgirstu žuvies pliaukštelėjimą. Tik bangelės nuraibuliuoja. Aha! Rišu žaliašiknę ,,Grannom“ muselę ir sėlinu link tos vietos. Krūmynė ten, tad bandau mestelti muselę iš toliau, pasroviui, kad muselę paneštų srovė į tą vietą. Kokiu 4 bandymu, dėl krūmų trukdžių, gražiai ir tiksliai žaliašiknę pagaliau pavyksta norima linkme pasiųsti. Žiūriu kur museliukas nešamas, jau bemaž toje gražioje vietelėje, kur gal ir turėtų kas laikytis ir tik šast! Dingsta museliukas raibuliuke. Kirsteliu ir jaučiu žuvelę, mažytė.
Čiupo žaliašiknį
Aukšlytė. Na ir pasisekė! O galvojau, kad jau bus kas rimčiau 😀 Atkabinu, dingsta per sekundės šimtąją dalį supurkšėjusi.  Einu toliau.
Upelė
Upelė ir meškerė
Upelė
Pėda

Upės vaga darosi tiesesnė ir dar gilesnė. Taip pat ir vakaras gilėja. Be kibimų žavėdamasis upės vietelėmis, ir praskrendančių tulžių manevringumu, jaučiu kad laikas gal į namų pusę. Lendu lauk iš krūmų ir toks vaizdelis.
Sapnas
Keistai durnos mintys į galvą lenda. Baltas arklys tolumoje. Sapnuoju gal? Na ne. Ir karvutė netoliese. Prieinu arčiau, gi ne kasdien baltą arklį va taip, kaip durnam sapne pamatau.
Švelnus pūkeli, ar žinai?
Arkliukas
Priėjęs matau, kad jis turbūt dar šviežiai iš tvarto gal išleistas, visas pilvas apkibęs… Na žmonės galėtų ir labiau prižiūrėti savo augintinius. Duodu kuokštą kiaulpienių, o arkliukas tarsi suprasdamas, kad noriu susipažinti žoles noriai rūpšteli. Tada ištiesiu ranką, ramiai kalbėdamas pakasau kaktą, ausis, paglostau karčius, nuo antakio nuveju įsisiurbusį uodą. Patinka arkliukui dėmesys. Atsisveikinimui dar paraunu gražių kiaulpienių.
Aktorių trio
Vakare jų žiedai susiskleidžia, eina miegot. Pavaišinęs jomis arkliuką atsisveikinu ir nupėdinu kažkur į tą pusę iš kur atėjau, dar laukia kelionė namo. Buvo smagu!

Ačiū, kad skaitėte.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *