Šeštadienį vakare randu žinutę telefone su kvietimu prisijungt prie upės. Domina.
Sekmadienis. 2017-03-26 Stoviu tuštokame ryto kieme su manta ir laukiu Vaido. Kelios minutės rytinės saulutės vonios ir jis jau čia, priekyje jo piktas šunelis. Važiuojam iki jo namų, pasiimt Mindaugo. Mindaugas jau vietoj ir lekiam visi prie upės. 100 km neprailgo, nes kelionėje ir vėl kalbos apie muselinės reikalus…
Sukam į lauko keliuką, susižiūrim žemėlapius, šokam iš mašinos, apsirengiam žvejybiniais rūbais ir paleidžiam Mindaugą. Jam vienas dosnus vingis, o aš su Vaidu dar pavažiuojam kilometriuką tolėliau, arčiau kito ruožo. Visiems tai nauji plotai, tad įdomu kaip čia bus. Aplinkui tik laukai, tad iki upės dar paeiti. Suarti dirvonai sušildyti saulės garuoja, o aplinkui miškeliuose pypauja paukštukai, kažkur tolumoje garsiai klyjauja gervės. Nuostabu!
Einam, o koks miškas gražus! Čia reiktų rudenion ne su meškerėm o su krepšeliais grybų. Šiek tiek bruzgynėlių ir jau upė!
Vėl ta ramuma, pirmieji metimai… Gera ištrūkt prie upės!
Bemėtant pajutau kibimą, bet.. Nespėjau pakirsti. Būna.
Upė labai graži. Gražūs vingiai, vietom smėlėtas, akmenuotas dugnas, kitur gilesnės vietos, krantuose daug įtekančių upeliūkščių ir šaltinėlių. Taip pat kai kur molingi pagraužti krantai – tobulos vietos žuvims. Bet konkrečių kibimų nėr. Šylant orui pradeda rodytis vienas kitas vabalytis. Pastebim ir vieną kitą žuvelių pasirodymą paviršiuje tačiau kibimų nėr. Einam toliau. Graži akmenuota vieta. Sustojam šniokštimo fone pailsėt, Vaidas pasiūlo arbatos. Pasišnekučiavę tęsiam relaksaciją laukiant kibimo.. Ir štai, už kokių 20 metrų Vaido meškerė kaip riestainis. Žuvis pasipurto paviršiuje ir… Nėr. Ėt.. Greičiausiai gražus upėtakis buvo. Einam toliau, ir už 5 min. Vaidas jau traukia kitą, pribėgu, šis mažesnis, bet bus apie 30 cm.
Gražiai nukabintas, vos spėju įamžinti paleistą į seklius vandenis ant šlapio smėlio kol stipriai ir staigiai nuvingiuoja uodega į tamsius sraunius vandenis. JĖGA! Nuostabi žuvis. Jau nesausai. Vaidui šis sezonas labai dosnus, buvo ir šlakių ir upėtakių ne vienas.
Ką gi, einam toliau ir didžiulis šlaitas su bruzgynais, bušmenų keliai.
Kolegą paleidžiu gerokai į priekį, o pats kovodamas su nesulapojusiom džiunglėm aptinku gražų šlaitą su žibutėm. Kelias pavienes jau mačiau pakeliui. O čia jų visa pievelė.
Dar skambutis žmonai į namus. Ir jaučiu, kad turbūt gerokai atsilieku nuo kolegos. Neskubu. Man žvejyba tai poilsis. Bėgti tenka darbuose, gyvenime, o čia laikas sau. Todėl mėgstu kartkartėmis atsisėst kur ir pajust tylą. Va, kaip tik muselę keisdamas, ramiai sėdėdamas ant nuvirtusio alksnio, vos už kelių metrų nuo manęs upėtakiukas visu gražumu turbūt ansktyvę nuo paviršiaus paima. Aišku man atsistojus, kažkur kitam krante žuvies bangelės nuvilnija. Matyt mane pamatęs spruko priešingon pusėn..
Galiausiai vėl prieinu kolegą, pasirodo smėjo man ir SMS parašyt, ar viskas gerai. Aš girdėjau pyptelėjimą, bet gamtos užsvaigintas nespėjau nė minties suregzt, kad reikai pažiūrėt.. Taip, aišku, kad viskas gerai. Vaidui dar viena graži žuvis nuėjo.
Sulaukiau ir Mindaugo skambučio, pasirodo sutiko jis kitus du museliautojus. Kažkokie nekalbūs. Susiderinam ir dar pažvejoję valandžiukę susitinkam prie automobilio, Mindaugui buvo kibimų, bet tik tiek. Taip visa diena ir prabėgo. Su šviesa dar grįžtam į namus. Buvo šauni diena!
Ačiū, kad skaitėte!