Paskutiniu metu gaunu kritikos ,,strėlių” už išsakomas pastabas feisbuke žvejams kurie, mano galva, neatsakingai viešina pagautų laimikių nuotraukas ar vaizdus. Tai žuvys ant žolės, netinkamai ar neatsargiai laikomos kol nufotografuojamos, grubiai laikomos atkabinant ir panašiai. Aišku, jei nieko niekas nesakytų, tai tokios nuotraukos taptų (o gal jau ir yra ir visad buvo?) norma ir toliau rinktų „patiktukų” – laikų skaičių su palaikančiais komentarais. Juk svarbiausia, kad žuvis paleidžiama, taigi tik „zanūda“, liguistas, pavydus ir dar visoks kitoks teieško priekabių! Ar tikrai? Kas čia tokio, apie ką visgi būtų verta parašyti?
1. Žvejybos etika. Šis dalykas kaip ir pati žuvis yra slidus. Kas gi ta pagarba žuviai? Apie žvejybos etiką visai nerašo mūsų mėgėjiškos žvejybos taisyklėse, mažai rašo žvejybos žurnaluose ar tuo labiau lietuvių kalba knygose. Užsienio literatūroje ir medijose šiam aspektui skiriama daug daugiau dėmesio. Lėtai ši filosofija ateina ir pas mus. Vis labiau akcentuojamas pagavai – paleisk principas. Ir tai išties gerai. Visgi, apskritai išlieka slidi riba tarp žuvies ištraukimo ir paleidimo. Taigi, mūsų žvejų bendruomenė, tiksliau didesnė jos dalis vis dar atsiduria tam tikrame žinių vakuume informacijai apie tą slidų laiką tarp pagavimo ir paleidimo, kokios detalės yra svarbios. Nuo pat žuvies užsikabinimo tiksi žuviai nepalankus laikrodis. Mažai kas moko, kaip turėtų atrodyti teisingas žuvies ištraukimas, mažai kas akcentuoja teisingus metodus žuvies laikymui ir atkabinimui, paleidimui. Tačiau technologijos padeda geroms patirtims plisti ir leidžia žmonėms šviestis šia tema. Tikėtina, kad atsirandant vis daugiau pagavai-paleisk šalininkų, atsiras daugiau žmonių, kurie skirs daugiau dėmesio, ne tik į faktą, kad sugauta žuvis daugeliu atvejų turėtų būti paleidžiama, bet skirs dėmesio KAIP žuvis fotografuojama, paleidžiama. Apie tai galite paskaityti šio blogo skyriuje „Etika ir patarimai“ bei nurodytuose šaltiniuose. Žvejai turėtų plačiau akcentuoti etiškas trumpas akimirkas su žuvimi, kokios jos turėtų būti. Plačiau naudoti graibštus.
2. „Pasirinkimo galimybė“. Kodėl vienos nuotraukos yra geresnės, kitos blogesnės? Kodėl žmonės kartais pasirenka blogesnes? Galima būtų aiškinti, kad nėra geresnės fotografijos, žvejyboje neturime asmeninių fotografų ir panašiai. Čia verta pripažinti, kad tikrai, kartais pasirinkimo nėra, yra kaip yra, tačiau visad prieš viešinant nuotraukas galima kritiškai pasižiūrėti į savo laimikio nuotraukas ir pagalvoti, ar jos atitinka aukštus žvejybos etikos standartus. Faktas, kad turbūt daugelis pačių įspūdingiausių ir gražiausių bei profesionaliausiomis laikomų nuotraukų yra būtent tos kai laimikis yra laikomas vandenyje, žuviai būnant savo stichijoje. Iš dalies nesuprantu tų žvejų kurie fotografuoja žuvis graibšte ant žemės! Gi galima graibštą laikant vandenyje žuvį nufotografuoti. Ir tai būtų gera nuotrauka! Nuotraukos su laimikiais vonioje ar kriauklėje ypač blogi variantai. Blogi variantai kai žuvys laikomos suspaustos ar už žiaunų.
Nėra gražu ir tokia įspūdingos emocijos nuotrauka (žemiau). Jei šis žmogus būtų įbridęs į vandenį, laikytų žuvį vandenyje, o už nugaros būtų upė, bet ne daugiabučio kiemas, tuomet šypsenos nekeltų ir itin plačiai išskėstos kojos dėl matyt itin gausaus tarpkojo turinio ir tvirto stovėjimo šiame žiauriame pasaulyje po saule. Tikrai spausčiau ,,Patinka” ir manyčiau, kad kietas laimingas vyrukas. 🙂 Deja, dabar tai yra labai blogas pavyzdys.
(nuotraukos šaltinis feisbukas)
3. Žvejybos tikslas? Ar tikrai dauguma negali nusipirkti žuvies parduotuvėje? Abejoju. Mažų upelių žuvų valgymas nėra gerai. Žvejyboje esmė turėtų būti laikas praleistas prie vandens, gamtoje. Tai poilsis mintims, atotrūkis nuo rutinos ir darbų. Tai akimirkos kurios yra mūsų laikas. Su meškere galima pagauti žuvies ir jei tai pavyksta tai tikra šventė, visgi, viešinant vaizdus ir nuotraukas verta skirti dėmesio ir pagarbos žuviai, ypatingą dėmesį skiriant slidžioms akimirkoms. Viešinti derėtų žvejybos etiką atitinkančias nuotraukas, kuriose žuvis laikoma šlapiai ir saugiai. Reiktų žuvies ilgai nevarginti ir galiausiai paleisti. Diskutuoti apie slidžias akimirkas žvejybose. Tai būtų tvirtas žingsnis link gausesnių žuvies populiacijų, gausesnio visų žvejų džiaugsmo.
Suprantama, žuvis gyvas organizmas, kuris užkibęs ant valo elgiasi taip kaip jam liepia instinktai. Jis gaivališkai ieško būtų atsikabinti ir ištrūkti. Taigi ir ištraukus, atkabinant žuvies tikslas nekinta. Mums reikia būti atsargiems ir supratingiems. Pirmiausia stengtis kuo mažiau žuvį laikyti ore, kuo labiau vengti kontakto su paviršiais – rankomis, gruntu, akmenimis ir panašiai. Stengtis žvejybose naudoti graibštą ir atkabinimo įrankius. Žuvį laikyti vandenyje, ar ties vandens linija, vengti žuvies iškėlimo iš vandens. Žuvį kuo skubiau atkabinti ir paleisti.
Kiekvieną kartą ištraukiant žuvį, reikia priimti skubius sprendimus ir jie ne visą laiką būna patys teisingiausi, tačiau galima juos įvertinti ir ateityje stengtis klaidų nekartoti!
Viso šio rašymo tikslai:
- Kelti į viešumą momento tarp žuvies ištraukimo ištraukimo ir paleidimo (slidaus momento) – „šlapios žuvies“ svarbą siekiant, kad kuo daugiau paleidžiamų žuvų sėkmingai išgyventų ir kuo daugiau žvejų atkreiptų dėmesį į laiką ir elgesį su žuvimi nuo užkibimo iki paleidimo.
- Kiltų žvejų savimonė bei pagarba žuviai ir gamtai.
- Gerėtų mėgėjiškos žvejybos įvaizdis.
Nei žvyno Jums!