2017-06-10, šeštadienis.

Grįžo iš sostinės studentas brolis. Kirba mintis jį nusivežti į žvejybą. Jam tai būtų pirma muselinė žvejyba. Vakare paupy pamokiau metimų, paaiškinu kaip ir kas. Smagiai valandžiukė praėjo, o ryte pačiupę Gedą jau važiuojam į vieną Vakarų Lietuvos upę.

Atvykę į vietą randame stovintį dar vieną automobilį, tačiau prie upės nematyti nei pėdų, nei sumintų žolynų. Arba koks kaimietis pas gyvulius atvažiavo arba nėjo tuo keliu kuriuo ketiname eiti mes.

Taigi, apsirėdę perbrendame upę ir einam.. Ketiname eiti prieš srovę, kertant kampą per laukus ir miškus, o tada ramiai grįžti pasroviui. Taigi pirmyn!
Kažkur tolumoje gervė pasibaido, žolynuose matosi žvėrių praminti takai. O pačių žolynų vaiskumas, spalvos, dar ryto rasa apkibę voratinkliai tai kažkas nerealaus. Brolio veide įžvelgiu tokį pasitenkinimą, jis sostinėje betono sakmėse gyvena, o čia atgaiva dūšiai.

Vienoje pievelėje pro akis praskrenda Juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne). Dar vaikystėje domėjausi ir rinkau drugių kolekcijas, augindavau vikšrus, bet šis taip ir liko tokia neįgyvendinta vaikystės svajonė. Šio drugio taip ir nepavyko vaikystėje sugauti. O dabar, čia tik švyst kepure pasivijus keletą metrų ir jis rankose.

Labai atsargiai apžiūrėjus ir parodžius draugams jis paleistas ramiai nusklenda pievynu. Įspūdingas drugys. Raudonojoje knygoje… Tai įrodo, kad šios paupių pievos išties nuostabios.

Perbrendame vieną upės intaką… O grožybių! Upelio slėnis labai gražus.
O ir pats upelis, turėtų būti upėtakių rojus, tik reikėtų ieškoti duobių. Bet kadangi šiandien tikslas didesnė upė, tai ir judame link jos.

Nusileidę apgraibomis nuo šaltiniuoto miškingo šlaito išlendame prie pagrindinės upės. Vanduo gan susidrumstęs, tad nėra visai gerai, kaip galbūt norėtųsi.
Pirmieji metimai ir ramybė, to ir atvažiavom. Prakaitas nuo ėjimo iki tikslo pradeda garuoti, Gedas jau ir žuvį sugavo, nedidukas kiršliukas. Jis nimfele bando. Brolis taip pat. O aš sausa. Nors žuvis ir nėra aktyvi, o ir vabalų labai daug nesimato, bet provokuoti galima. 🙂 Taip iš lėto ir einame upe pasroviui. Vėliau atsiskiriam, nes po vienu medžiu pamatau žuvies raibulius. Tas sustojimas man kainavo daug nervų, nes žuvis buvo stambi, greičiausiai profesorius kiršlys, su greta keliais mažesniais… Keičiau muses, daug jų, ir į dalį jų buvo žuvies atsekimai, su palydinčiomis didelėmis bangomis, tačiau tuščiai, o galiausiai turbūt žuvis nubaidžiau, tai teko eiti toliau, ir pasivyt draugus jau pietaujančius… Užkandus jėgų vėl atsiranda ir tesiam kelionę toliau.
Prasideda gražios rėvos, tačiau jose tik viena žuvis nimfele susigundo, o daugiau tuščiai. Toliau ramesnis ruožas, gan ilgas, tenka ilgokai brautis miškingu mišku arba gan giliai braidyti, tačiau pagaliau upė keičiasi ir prasideda seklesnė upės atkarpa, kuri tampa dosnesnė. Gedas turi kibimų, brolis pirmo žuvis museline tampa aukšlė, o netrukus pasipila ir gražūs kiršliukai..


Dar tolėliau vienoje rėvoje ir upėtakiukas Gedui užkimba. Nuostabu! O kiek žvėrių pabaidėm! Stirnų labai daug čia prie upės.

Tolėliau prasideda dar gražesnis upės ruožas, viena po kitos seka gražios, plačios rėvos – nuostabaus grožio gamtos kūriniai. Vietomis upė į daug atšakų šakojasi, o akmenų salos juosia akmenų slenksčius po slenksčio, o tokiose vietose turėtų būt kiršlių rojus.
Kibimų yra, bet matyt vandens spalva, o gal jau ir sočios žuvys po vabzdžių sukilimų, tad visumoje kibimų nėra labai daug, o ir sugautos žuvys nėra didelės. Pastebėjom, kad šiandien prie tokių sąlygų labiau veikia ryškesnių spalvų musės. Per visą dieną, neskaičiuojant mažesnio ilgio sugaunu, vos vieną trisdešimtuką (sausa muse), Gedas keletą tokių nimfele, o brolis – pirmą žvejybą museline taip ir vainikuoja vieninteliu vidutiniu kiršliuku ir aukšle. Aišku, visos žuvys paleistos!

Danguje girdimi žaibai su perkūnais ragina greičiau eiti, o ir nuovargis jau čia. Grįžus į automobilį aišku, kad sugaišome 7 valandas. Daug pamatėme, ilgą ruožą upės praėjome. Bus ateičiai aišku, kur gražiausios vietos. O grįžtant jau netoli namų, kelyje taip lijo, kad pakelėje teko sustoti ir keletą minučių palaukti, kol debesis nueis. Pakils kai kur upėse vanduo ir spalva kis… Birželis jau vasaros mėnuo! Lietūs ir žaluma iki Joninių dar pati žaliausia. Reikia pajusti šį laiką!

Ačiū, kad skaitėte!