2017-03-12 Sekmadienis. 5 val ryte akys jau stačios, nors dar lovoje. Šiandien vėl vyksim prie upės! Minija, Minija, Minija vis kirba galvoj. Bandysim ir vėl naują ruožą. Bus įdomu.
Keliuosi, kava, mantos susirikiavimas, dar spėju ir šunelį išvest į lauką, nors dar kiek mieguistas, bet visi reikalai atlikti :), o aš pajaučiu koks šiandien lauke oras. Regis bus gera diena! Šiandien mūsų bus gausiai. Keturi žvejukai. Du museliautojai, vienas žiobrininkas ir spiningistas.

Skambina Gedas. O jis jau prie mano namų, per langą pasimojuojam ir lekiu laukan. Netrukus atrieda Marius su sūnum Julium. Sumetam mantą į automobilį, dar užsukam į žvejybos parduotuvę. Mariui reikia matyliaus. Nėr. Lekiam toliau. Kelyje kalbos apie žvejybą, ir ne tik. Kaip visada. Kelias neprailgsta. Plungėje stabtelim dar paieškot matyliaus, bet apvažiavus bent 3 parduotuves jo nėra. Teks Mariui dėt dirbtinį, kažkoks lyg ir su kvapu.. Judam toliau.

Minija! Apie 10 val ryto. Prie vietos jau dairomės kur geriau palikt auto ir prie upės prieiti geriau. Randam. Šokam lauk. Ir šokam žvejūkišką striptizą nusimesdami ir vėl apsirengdami. Einam prie upės. Šabakštynai, užlietos pievos, senvagė..  Su kolegom keliai išsiskiria kas sau. Bet mudu su Gedu per daug nenutolstam. Meškerė jau surinkta ir pirmieji metimai. Toks keistai geras jausmas. Laukta, sulaukta. Jautiesi kaip svečiuose pas močiutę.

Štai krante užeinam vietinių „grafiti” 🙂

Vanduo dar nėra labai tamsus, tačiau dar ir nėra labai skaidrus. Pakrantės bruzgynai vietom labai labai sunkiai įveikiami. Todėl džiaugiamės radę vietų patogesniem metimam.
O bruzgynai irgi įspūdingi savo rūšine gausa. Štai ir Raudonojoje knygoje įrašytos Daugiametės blizgės ploteliai, ankštarėlės jau aptrupėję, išbarsčiusios sėkliukes, bet koks įspūdingas augalas!

Taip pat neapsiribota be minčių apie žmonių debiliškumą. Štai baidarininkų stotelė. O aplink ją tikra tragedija. Šiukšlių tiek, kad reiktų visos šiukšliavežių mašinos norint išvežt. Ir daugiausia plastikai, skardinės.. Tradiciškai, taip pat ir dar daugiau.. Žmonės kiaulės. Ne kitaip. Dar prisiminiau diskusiją feisbuke muselininkų grupėje apie baidarininkus. Yra tarp jų gamtos mylėtojų, tikrai yra! Bet yra ir tokių kuriems upė tik vanduo ant kurio yra linksma, o apie nieką kitą kaip paėst, pagert ir papist daugiau galvot turbūt neina. Tai va tai ir atsispindi, kas lieka po tokių žmonių apsilankymų gamtoje. Kita vertus infrastruktūra nėra pritaikyta. Kur šiukšliadėžės? Kur tualetai? Tuo turėtų rūpintis paslaugų teikėjai, savivaldybė, regioninių parkų direkcijos, ar patys žmonės būti atsakingi? Kodėl žmonės nekelia tokioms paslaugoms aukštesnių reikalavimų, tuo pačiu ekologinių? Ar smagu šiukšlyne ir viešam lauko tualete miegoti? Pasisioti už palapinės į upę ar pakakot kur pakrūmėj ant daugiamečių blizgių? Daug klausimų kyla kodėl prie nuostabios upės vis randasi tokių žagtelėjimą ir pasibaisėjimą keliančių vietų. Mano galva, į tai nereiktų žiūrėt pro pirštus, o kelti klausimus plačiu mastu. Gal padėtų ekologiniai mokesčiai, privalomi baidarėmis pargabenti šiukšlių normatyvai, gal net ir baudos, tuo pačiu reiktų gerinti tokių vietų pritaikymą žmonių srautams. Tai problema kurią reikia spręsti. O ne palikti gamtai pačiai tvarkytis.

Ką gi, judam niūresne gaida toliau. Upė graži. Ne visur taip blogai. Yra vietų, kur nė šiukšlelės ir rodos žmogus nė kojos nėra įkėlęs. Štai tokioje laukinėje pelkėja užeitos ir atbundančios pievinės varlės


Viso buvo pastebėtos trys. Gan netoli viena nuo kitos. Pirmoji net labai išgąsdino. Tokia stora, dar nerangi, bet jau šokuojanti. Matyt išlindo iš slėptuvių pasišildyti. Kaip tik saulelė pro debesis įdienojus pradėjo rodytis..
Galiausiai priėjus dar vieną gražią vietelę, bemėtant meškerę pajutau ant kaklo kažką ropinėjant. Nejaukiai jauku pasidarė ir atsargiai pirštais pagavus rankose pirmoji šiemet matoma ankstyvė. Būna jų gamtoje ir dar visai anksti, kai ir sniegas, ledas.. Bet man ji pirmoji. 🙂
Kokia graži! O šių vabzdžių rūšių apie 20 Lietuvoje. Gal daugiau. Gaila nėra daug informacijos apie šiuos vandens vabzdžius. Jie 1-3 metus vandeny gyvena ir tik trumpam pakyla virš vandens pasidauginti. O dar tolėliau priėjus gražų upės vingį teko mėgautis vaizdeliu, kai jau dešimtys šių vabzdžių nerangiai skraido virš pievos ir upės. Tobula! Vien dėl šio vaizdelio verta trenktis 100+ kilometrų. Mačiau kaip keletas ankstyvių įkrito į vandenį, tačiau kad žuvys paimtų nematyti. Keletas taip ir nuplaukė pasroviui, o vienai pavyko pakilti į orą.. Ankstyvių šou! Tuo pačiu girdėjau ir kalantį geniuką ar meletą. Voriukų pievų žolynuose. Praeita buvo keletas bebrynų, kur tiesiog net praminti krūmynuose takai link vandens. Žmogaus čia beveik nesijaučia..

Taip pat matytos parskrendančios gulbės, žąsys, kažkur netoliese klykavo gervės. Pavasaris! Su Gedu tampam bušmenais. Užkandom krūmyne atsitūpę, muses į samanas susmeigiam. Medžių šiandien jau buvom pagavę.. Ir ne po vieną. 🙂

Taip su daug įspūdžių už kiekvieno krūmyno ar peršokamo šaltinėlio pajaučiam kad jau fiziškai išsenkam, gi gal koks 8-10 km suvaikščiota ir jau apie 16 h.
Susikambinam su Marium, jis be žuvies. Nors ir matėm pakeliui kelis vietinius žiobrinėjančius, bet matyt dar ankstoka, o gal ne čia žuvis tiesiog dar.

Susitinkam, Julius taip pat nieko nepagavo. Patraukiam į namų pusę. Pakeliui netoli Kulių, pakelės užeigoje, paskatinti Mariaus nusiperkam po kepaliuką dar šiltos naminės duonos su sūriu ir svogūnais. Kvepia ir labai skanu.. 🙂

Iki kito karto!