2016 m. spalio pradžioje aplankyta gražioji Minija

Šaižus garsas – wwwwuuuuuuuuuaaaaaaaaaaaaaaa. Ir iš spausdintuvo išlenda licencija šlakiui, lašišai sugauti Minijoje. Savaitgalis artėja.

Vakare dar susiderinam telefonu su Gedu, dėl rytojaus ir nejučiom jau guliu lovoj įsikibęs telefoną dar naršant žemėlapį kur ir kaip geriau prie upės privažiuoti. Minija – nuostabi upė, vingiuota, grakšti, srauni ir žuvinga.

5 val. ryto žadintuvas kaip koks nuostabus ryto paukštelis pažadina iš saldaus miego, ir supratęs kad išaušo toji diena keliuosi kaip viesulas. Kava, sumuštiniai, meškerė.. Viskas suruošta ir aš jau laukiu Gedo. Jis ne vienas. Drauge su juo Gintaras. Žadėjo prilėkt iki manęs ir tada jau su mano mašina prie Minijos. Bet.. Mano mašina šiandien nenori užsivesti. Senutei ankstus rytas ir ilgai ilgai nekeistas akumuliatorius, todėl ji ožiuojasi. Bet kolegos jau čia. Pasipasakoju apie bėdą, ir iš jų daug žodžių neišbyra. Keli rusiški epitetai apie nenorą keliaut su mano senute ir nerizikuodami lekiam su Gintaro patogia erdve mašina. Visą kelią šnekam apie žvejybą, technikas, įrangą. Degalinėje prie Plungės stabtelim kavos. Dar keliasdešimt kilometrų ir jau riedam žvyrkeliu, galiausiai pieva, ir nutarę, kad jau vietoje, šokam iš mašinos. Energingai kaip striptizo ereliai maunamės kelnes, šokame į žvejybinius apdarus. Gedas net spėja pasisvaidyti pievoj museline, o aš su Gintaru spiningais bandysime laimę. Gintaro bagažinė tikras spiningautojo rojus. Sukrių, voblerių, blizgių gali ne skaičiuoti, o sverti. Prikaupė per daugel metų. Gurkštelim šiltos arbatos, pasisiojam, susirenkam amuniciją ir automobilis lieka vienintelis „ne į temą“ visoje pievoje.

Pagaliau pasileidžiam link upės. Kokie keli šimtai metrų rudenišku pievynu ir išlendam prie nuostabaus Minijos vingio. Smėlėti skardžiukai, žvyruoti sėkliai, įvirtę medžiai, sraunumos ir duobelės.. Pasaka! Toji vieta kur pirmiausia pamatėme upę buvo turbūt gražiausia akimirka per visą dieną. Ką gi, pradedame masalų mėtymus ir grožimės rytu. Ramu, tylu, tik valo švilpesys pro ausis pralaksto, draugiškai vienas kitą aplenkdami einame prieš srovę. Sutinkame dar vieną žvejuką keliaujantį kitame upės krante pasroviui, tačiau jis nekalbus, tik pamurmėjo, kad nieks nekimba. Ties gražiu upės vingiu už nugaros išgirstu Gintaro šūksnį – yra! Spiningas sulinkęs, bet žuvis nedidelė. Ištraukė, nusifotografavo, paleido ir toliau. Vėliau parodė telefone, ir ten gražus mažutis margasis upėtakiukas. Su energija einam toliau. Upė nuostabi. Pakrantės nepraeinamos, tikros džiunglės, per kurias jau taip senokai bebridau. Kolegos tokių irgi nesitikėjo. Visgi naują ruožą išbandome.

Upėje įvirtusių medžių netrūksta, štai jau 4 vobleris neptūnui,tarp jų ir Rogos, Timon.. Skaudu, o Gedas šypsosi, jam tik kelios muselės Neptūnui paaukotos.. Visgi yra skirtumas! Gintaras irgi kelias sukres bei tą ant kurios upėtakiuką pagavo padovanojo Neptūnui. Bet, matyt mūsų visų aukos tądien buvo per mažos ir nieko daugiau nepagavome. Nors žuvies man pačiam teko matyti, šapalų būrys vienoje vietoje visu gražumu praplaukė.

Pavargus nuo džiunglių, nusprendėme keliauti link automobilio.

Grįžus vėl arbatos, sumuštinių ir jau riedame namo. Tokie nekalbūs. Gamtos pasisotinę. Štai Gintarui žmona paskambina, klausia ką pagaminti valgyti.. Su ta mintim ir aš grįžtu namolio, kur mano žmona jau laukia su garuojančiais pietukais. Labai jai dėkingas.
Tiesa, upėje eidamas gelbėti, bet visgi neišgelbėjus Timon voblerio, pavyko sušlapinti ir telefoną. Teko remontui vešti.

O prie upės vardu Minija visada norisi sugįžt.

Tai tiek. 😉

Ačiū, kad skyrėte laiko mano prisiminimui.