Rugsėjis, 2016 m. Bobų vasara ir paskutinis metas pasimėgauti saule, geru oru ir dar vasariška šiluma rudenėjančiu laikotarpiu. Žmona kirbina važiuoti prie jūros. Kodėl ne?! Kelios valandėlės žvejybai pakeliui ir valio, pasirašau praeiti Basanavičiaus gatvę, pasiekt tiltą, patrint rūrą smėlyje, pamiegot kopose ir pabraidyt ten kur bangos aukščiau kelių nekyla. Man tinka 🙂

Taigi, važiuojam. Žmona, žmonos mama ir aš lekiam keliu. Moterytes paleidžiu Palangoj, o pats drožiu atgal į Žemaičių pusę visai netoli.. Dardėt tenka žvyrkeliais, ir išlendu prie gražios sodybos, prie kurios miškingas keliukas veda link vietos kur galvoju, kad būtų gerai palikt automobilį. Vėl padėjo maps.lt, Google Earth įrankiai. Daugmaž žinau kur turiu atsirast prie upelio ir be navigacijos. Atsirandu. Einu. Ogi še tau. Piliakalnis. Su gražiais stendais, takeliais. Iš viršaus nerodė čia tokio. Paskaitinėju informaciją, įdomu. Visgi gilintis nėr kada, nes jau stoviu su britkelnėm, meškerė rankoj, dar randu medį pakeliui nuleist perteklinius skysčius.. Skubu prie upelio, jaudulys gi. 🙂

Ir pranėręs lietuviškas Amazonės džiungles, išlendu prie upelio. Vandens plotis vos keli metrai, vingių daug. Žolynai metriniai, vietom krūmai. OK, galvoju, bus įdomu. Pirmas durnas metimas nuo kranto ir lyg kibimą pajutau spiningėliu. Antras metimas.. Ir Dorado upėtakio imitacijos vobleriukas pakabino upėtakaitį, mažytis, bet šis atispurtė net nespėjus arčiau privesti..
WOW. Yra. Vien pajust kad upelėje yra upėtakaičių jau smagu. Na ką, nepradėsiu čia durnai žvejot, tai nusprendžiu eit link žiočių upelio, prieš srovę gal geriau.. Brendu, einu, brendu, einu.. Nu na.. Džiunglės tokios, kad nesinori toli eit, tai už gero šimto metrų pagalvoju, kad verta pradėt normaliai eit ruožą nuo čia kur esu, nes žiočių už kokių 300 metrų net nedaeisiu, neišgėręs viso pasiimto vandens ar nesubadęs kelnių. Gal kitą kartą, kai žinosiu kas ir čia darosi, tai krentu į upę, ir pirmyn, t.y. atgal..

Upelės vanduo tamsokas, sraunumos apsčiai. Vietom paplauti krantai, pakrantės žolynai sukritę į vandenį ir taip iš kelių metrų pločio upelės lieka vos metras, vietom ir dar mažiau metimui.. Tai taip ir einu, 5-6 metrai užmetimui jau dosnus Neptūno leidimas. Dauguma metimų vos 3-4 metrai nuo savęs. Tai tokiu sėlinančio tigro – tykančio drakono bridimu lėtai stumiuosi prieš srovę. Ir.. Per kelias valandas kokie 20 kibimų, ir kokie 10 mažų papėtakių rankose, visi tokie delninukai.

Nei vieno rimtesnio. Kol prieinu miškingą upės ruožą ir ten užklumpa tiesiog sugriuvęs miškas į upę.. Taip. Tiesiog koks keliasdešimt medžių į upę suvirtusių, ir čia nei užmesi, nei praeisi, o ir uodai jau nugėrė daug mano skysčių. Prakaitai muša. Ir stirnų pėdos išduoda, kad ir joms čia keblu upelę peršokti, žvėrių takai tiesiog nutrypti ties vieta kur tie medynai stoja griūt į upę ir jie geba peršokt į kitą pusę.

Įsiminė viena vieta dar kol buvau pievingame ruože, kai norėdamas išlipt iš upelės bandžiau užsikabint ranka už kelmo, ir šis tik pist..  Nulūžo.. Senas trunys. Iš to strioko atšokau atgal, o kartu sutrunijusio kelmo gabalas su keliais kirstukais. Vargšai peliukai! Šie matyt, it siaubo filme vaidinantys, dar mane išgasdint sugebėjo siaubingai sucypdami ir tada greit nuplaukė kažkur į pakrantės žoles. Matyt kelme gyveno, kol aš nedorėlis jo nesugrioviau.. Ėt. Na ir sekasi griaut viską. Atsiprašau. Ateity už sutrūnijusio kelmo nečiupsiu įsikibti.

Taigi, žūklė pasisekė. Iš esmės, žuvelių pagaut pavyko. Gamtoj pabūt irgi. Prakaito nuleist kelis litrus irgi. Taigi užskaitau. Didesnių žuvelių nepavyko pagaut, bet upelė savaip pasakiška..

Brendu per bruzgynus atgal. Jau važiuoju.. Ir už pusvalandžio jau guliu su šeimyna pajūrio kopose.
Smėlis šiknoj. Upėtakiai upėj. Gera diena!

Gera atvykt prie Baltijos!