2017 rugsėjo pradžia
Antroje dienos pusėje įnirtingai skrieju keliu link savo auginamų lazdynų, ruduo – reikia riešutauti! Šiemet pavasaris buvo drėgnas, o ir metai tokie šiaip sau. Derliaus nedaug. Per kelias valandas nuskinu kekes gražuolių riešutų ir turėdamas dar kelias laisvas valandas skrieju į dar neregėtą upelę gūdžioj Žemaitijoj. Žinau, kad joje upėtakių yra įžuvinama. Upelė susisiekia su jūra, tad ten žuvies tikrai yra ir turi būti. Daugiau ar mažiau, tad knieti pažiūrėti kaip ji teka.
Jau vietoje. Praskrieju žvyrkeliu tiltą per upę, apsisuku ir čia pat sustoju. Gan nuošali vieta, tad statau automobilį netoli tilto, šoku į bridkelnes, susidedu meškerę, ištraukiu iš ritės šniūrą, pavadėlį, prisirišu muselioką ir pirmyn kelis šimtus metrų pieva pasroviui kertant kampą. Ketinu upe bristi prieš srovę, paėjėjęs sausuma grįžinėsiu link automobilio. Taip smagiau, nei nutolti nuo automobilio ir tada pėdinti, ilgai pėdinti atgal… Laiko šiandien daug neturiu. Tad taip.
Na ką… Šoku pievoje į proskyną link upės. Daug karvašūdžių… Gyvuliukai ateina atsigerti vandens. Ūkininkas net skersai upės net šniūrą pratempęs, matyt karvikės prabrenda į ganyklą kitoje upelės pusėje. Nieko sau, pagalvoju. 🙂 Upelė sekli, gal net per sekli, blauzdos tik šlampa. Menkai gerų vietų rimtesniam upėtakiui, bet einu pirmyn. Ir museles keičiu ir jau keli šimtai metrų neskubant praeita. Nieko. Ir už eilinio upės posūkio matau rimtesnį pagilėjimą. Akmuo prie kranto toks rimtas pakaušį iškišęs. O! Čia jau vietelė perspektyvi! Keli metimai ir Red Tag sausa muse išprašau trisdešimtuką! Turiu! Turi jie striprybės, o trečiuku mažoje upelėje yra kaifas net ir tokius pasikinkyti… Ši sausa muselė labai paprastai rišama, raudonas akcentas uodegoje, 3-4 apsuktos povo plunksnos kūneliui, gaidžio plunksna sparnui, kelios minutės ir vualia. Labai kibi ir efektyvi musė! Kai nežinia ant ko kimba, dažnai kimba ant Red Tago. 🙂 Jų verta turėti dėžutėje ne vieną ir ne vienos variacijos.
Tolėliau tiltas. Mano mašina kampe. Na, bet ir čia pagilėjimų yra. Srovė skiriasi į kelias sraunumas apgaubiančias nedidukę salelę viduryje. Viena sraunuma prabrendu ir iš po tilto paduodu pasroviui sausą musę ta puse kuria nebridau. Keli metrai muselės drifto tyloje ir bumpt! Srovėje vos įžiūrimas raibulys ir instinktyviai kertu. Yra! Smagumėlis! Vienoje knygoje skaičiau, kaip anglai muselininkai mėgsta upių patiltes, kadangi šalis pas juos daug daugiau urbanizuota, tai tokių žmogaus statinių ant upėtakinių upelių pas juos gerokai daugiau… Ir čia mūsuose, pasirodo, patiltėse galima gyvybės rasti. Dar vienas trisdešimtukas keliauja atgalios į sraunumą. Pralendu patiltę ir čia upelė jau kitokia nei tas ruoželis nuo kurio pradėjau savo žvejybą. Upė čia gerokai daugiau išsiraičiusi, posūkis po posūkio ir… Ir vos ne ties kiekvienu posūkiu mažiukai upėtakiukai kabinėjasi. Kokį 10 ar 15 jų tokių delninių užkibo, o kiek dar tuščių kibimų, kiek pasibaidė. Ir taip iki pat kol jau laikas spaudė grįžti… Didelių nepagavau, nors ir museles keičiau, bet ten tik nedidukų apstu. Graži upelė. Gal kada reikės čia dar didesnių upėtakių paieškoti. Nors, kiek skaitau, vis atsiranda visokių teorijų, kad vienos upės, jų ruožai – tinkamesni mažoms žuvims, kiti – didesnėms. Dar per trumpai žvejoju, bet regis tiesos yra. Jau susidūriau su ne viena upe, kuriose didesnių žuvų ir nepavyko pagauti, o va mažesnių yra ir atvirkščiai. Yra upelių, kur yra didesnių žuvų, mažesnės nekimba… Užtat visad įdomu nematytas upes aplankyti, nes nežinai kas bus. Kas bus už posūkio. Gal ten kur nors prie kelmo ir akmens gyvena toks upėtakis kurio kibimą atsiminsi visą likusį gyvenimą… O jei ir nieko nepagaunama, smagu su meškere prie upės. To ir linkiu!
Nei žvyno Jums!