2017-08-10, ketvirtadienis.
Gyvenimo vėjai atpūtė vėl į Žemaitiją. Po darbų apturėjau laisvą vakarą ir mintyse kirbėjo upėtakio pliaukštelėjimai lietuviškose džiunglėse išsiraičiusioje upėje. Pavakarę dardėdamas pro Žemaičių kalveles ir dulkėtus žvyrkelius palikau automobilį gražioje pievoje, kur už kelių šimtų metrų matėsi vinguriuojanti medžių juosta. Ten upė. Nematyta dar, norisi pamatyti. Greitai šoku į žuvavimo rūbus ir kulniuoju per pievą, vėliau krūmynus, ir galiausiai virš galvos siekiančius žolynus, kol prieinu upelę. Vanduo lėtai teka, tamsus, žuvies nesigirdėti, nors prisėlinęs kaip koks išsigandęs ežys ir padarau kažkiek metimų sausa musele – nė krust. Dar paėjėjus kokius 50 metrų, mane išgąsdina bebras! Dydis sulig gero šuns. Drioksteli uodega įšokdamas nuo kranto. Net krūpteliu. Čia jų karalystė. Upelė patvenkta. Tolėliau paėjėjus – dar vienas, ir dar vienas bebrynas. Skaičiau, kad prieš keletą metų čia bebrų užtvankas buvo išnaikinęs vietinis medžiotojų būrelis, siekiant, kad į nerštavietes atplauktų taurios žuvys, bet dabar vaizdelis nekoks, iš gražios upelės tik lėtai tekantis vingiuotas kanalas.
Toks nusiminęs pėdinu pasroviui, nes už kelių šimtų metrų upelė įteka į didesnę upę. Ten turėtų reikalai gal geresni būti. Netoli santakos prieinu ir nuostabią upelės vietą. Čia ir žuvį išgirstu.
Kažkur po įvirtusiu vandenin kelmu upėtakiukas suraibuliuoja, bet ten pravesti musę net nebandau, kol prieičiau jau seniai žuvys išbaidytos būtų, tad einu link didesnės upės. Čia bebrų žala, gal ne tokia pastebima.
Upėje išties geriau. Vanduo greičiau teka. Vandens nėra labai daug, nors ir gan lietingi orai buvo, bet šiandien oras įkaitęs turbūt iki karščiausios padalos per visą vasarą. Žuvis turėtų būti ten kur sraunumos, rėvos. Neklystu. Štai pagaliau vienoje rėvoje nedidukas upėtakiukas stveria apsiuvos sausą muselę. Dar kitoje rėvoje vėl nedičkis purtosi… Tai ir einu, daugiau kibimų nėra, bet tokia ramybė, upės vagą apglėbę alksniai, ievos žaliomis rankomis saugo upės turtus.
Tik štai kažkur pasigirsta šlamesys. Pirma mintis šovė, kad ten koks kanopinis atėjo atsigaivinti vėsaus upės vandens. Visgi, už minutėlės tolumoje šmėsteli žvejys! O TAI TAU! To tikrai nesitikėjau. Šūkteliu, kad pamaniau, kad briedis. Pasilabinu. Žmogus atsako tuo pačiu, priartėja. Sako, kad matė pėdas, bet galvojo, kad senesnės. Spinigauja. Nieko doro nekimba. Vietinis. Sako, kad užkibusias žuvis paleidžia. Nėra čia jų tiek daug, kaip norėtųsi. Pirmą kart gyvenime sutinka museliautoją. Na ką… Pasitariam kaip čia dabar bus su žvejyba. Ar žvejybas baigiam? Dviese žvejot sudėtinga, o ir nei aš nei jis turbūt nesitikėjo kompanijos. Bet nutariam žvejot. Pasiūlau eit į priekį, aš niekur neskubu, o ir ruožas čia labiau muselinis, gyliai nedideli, su vobleriu drožti nėra čia labai kur. Gal praeis ir man ramiau bus. Taip ir sutariam. Visgi, einam kažkiek kartu. Va, sako, kažkur po šakom ties akmeniu subulkavo, siūlo paduot musę, nes vobleriu ten vis tiek neišeis pravedimo padaryti. Aš nepastebėjau, prieinu, švyst šniūrą kažkur į nurodytą vietą ir nedidukas upėtakiukas ištraukiamas ir paleidžiamas. Žmogeliui nuostabos šypsena iki ausų. Va kokia ta muselinė, sakau 🙂 Dar šiek tiek pasikalbam, parodau savo muselių dėžutę ir ne už ilgo žmogelis pradingsta tyliai kažkur priekyje. Lieku vienas.
Vėl girdžiu paukščius, upės tėkmę. Ir viena kita žuvelė užkimba. Nedidelės čia. Gal ir ne ta diena. Visgi, galiausiai sutemsta tiek, kad jau vos įžiūriu net ir ryškesnes muses, tad reikia traukti namo. Grįžtant link automobilio, kažkur rugių lauke prašokuoja stirna. Reikia ir man šokuot. Dar virš 100 km keliu iki namų.
Buvo smagu!
Ačiū, kad skaitėte