2017-05-28, sekmadienis
Tradiciškai, su Gedu, vėl skriejam keliu. Važiuojam į naujus, netyrinėtus vandens plotus. Sekmadienio rytas toks gaivus ir tyras. Žuvims gal geriau kiek paniukęs oras, tada jos drąsiau medžioja, o kai saulė dangum ridenasi, tai ir šešėlių reikia vengti ir žuvys atsargesnės, tūno kur pasislėpę ir laukia tik ypatingų progų… Laukiam ir mes, gal visgi saulė nepakiš kojos.
Štai sustojam žvyrkelyje. Gedas nupėdina pažiūrėt upės už kelių šimtų metrų.
Tuo tarpu pats apsirengiu, jau ir meškerę pasiruošiu, muselę užrišu. Parpėdinęs kolega porina, kad tanku, sunkoka mėtyti neįsibridus, o ir upė vietomis gili, tamsi, ne pats idealiausias variantas, bet kadangi atvažiavome, tai vistiek norisi išbandyti ir jau abu pėdinam su meškerėm per lauką žaliuojančios medžių juostos link kur vinguriuoja upė.
Pirmieji pasisveikinimai su vandeniu išties gražūs.
Rytas, tačiau jau ir dabar kai kur žolynuose skraido gražutės, prazvimbia koks vabalas, praskrieja drugys, o virš vandens kabo šimtai mažųjų vos įžiūrimų mašaliukų. Jei ir nekimba žuvys, tai galima įtarti, kad jų pilvai prikimšti būtent to kas prieš akis. Na, bet nežvejosim – nepagausim! Taigi pirmieji metimai ir kulniuojame prieš srovę. Ir štai! Atsiveria nemažų akmenų nudailinti viršugalviai, už kurių net girdisi vandens kliuksėjimas.
Gyliai čia pilnai braidomi, gražios vietos! Priėjus arčiau dar gražiau, upės gruntas įvairios frakcijos smėlingas žvyras, vietom gan stambūs akmenys, tarp kurių kur ne kur tarsi laumių plaukai vėjyje juda vandenžolių sąžalynai. Turbūt kiekvienas žvejys savyje turi šeštą jausmą kuris tokiose vietose sustiprėja tarsi virgulės tinkamo žmogaus rankose parodydamos vandenis, taip čia tas jausmas verčia užmesti meškeres tikintis, kad tik čia, o ne kur kitur tikrai turėtų gyvuoti žuvys. Abu su Gedu metame muses į vandenis. Aš bandau sausa musele, Gedas nimfele. Išgirstu šūksnį! Gedui kiršliukas jau rodo peleką. Nedidukas, bet džiaugsmo ir emocijų sočiai.
Netrukus dar keletas nedidelių taip pat parodę pelekus, atkabinami ir keliauja į atgal į savo gražius vandenis. Vienas ir 30-tukas papuola. Nimfelė dirba. Tačiau aš užsispyręs sausa musele bandau kiek tolėliau. Provokuoju. Irgi sulaukiu kibimų, tačiau nepasikerta, gal nedidukai, o gal ir nevisai musė tinkama, taigi jų visą krūvą keičiu. Širdyje tai tikroji relaksacija, kai žinai, kad aplinkui žuvies tikrai yra, dabar svarbu jai tik įtikti. Gedas jau kokį 10 kiršliukų atkabinęs, o aš dar nė vieno, sausa musele ne taip paprasta kaip nimfele.
Na vienoje vietoje tarp dviejų akmenų prieš rėvą pamatau bulkavimus, čia žuvys gal susidomės sausa muse ir neklystu, tačiau gražus kiršliukas nusipurto. Ir taip dar kelis kart. Vėliau jau ir nebekimba, gal pasibaidė būrelis, gal atsargesni tapo. Kažkur girdžiu jau per krūmus einantį kolegą, šis tik įsibridęs ir keletą kartų pravedimą padaręs dar vieną gražuolį rankose laiko. Na, kaip nesąžininga! 🙂 Neiškentęs ir aš nimfelę užsirišu, ir greit pajaučiau smūgius, bet žuvis vėlei atsipurto. Ne! Šiandien tikrai ne mano diena. Bet sausa musele pagauti smagiau, juolab, kad kartkartėmis vėjo gūsiai tėškia virš upės skraidančias įvairias muses į vandenį ir tuomet žuvys sukyla, nurenka nelaimėlius. Bet kaip tyčia, tai trunka vos kelias akimirkas, o aš tuo tarpu musę keičiu.. Ar prisėdę skanaujam užkandžių. Štai ir didelis gražus lašalas skrenda. Jau vienas kitas.. Ateis laikas ir jų turėtų būt daugiau. Sulauksim!
Na ką, taip ir einam, Gedo meškerėlė vėl sulinkusi, vėl nedidukas. O aš užsispyręs tik spoksau ir tikiuosi sulaukt savojo šanso. Vėl gįžtam iš kur atėję, vėl stojam prie tos rėvos kur šiandien pirmieji kiršliukai buvo sugauti. Ir vėl Gedui kibimas, tačiau atsipurto. Bandom drauge, nors žvejoju sausa muse, bet stipri srovė neša musę po vandeniu ir žvejoju tarsi šlapia musę. Pravedu sraunuma, smūgis Gedui, smūgis man. Abiem kotai palinkę! Ir abiem vėl žuvys atsipurto! Nu nieko sau! Emocijų daug. Bandau dar kartą ir man užkibo, šį kart rimčiau, žuvis graži bus koks 35 cm, srovėje pasigalinėju, žuvis jau visai netoli. Žydrai raudonas pelekas saulės šviesoje atrodo kaip nudažyta burė, o sidabriškas kūnas mažučiais taškeliais saulės nutvieskiamose vandeningose rėvose spindi kaip didelis sidabro gabalas. Tobula akimirka! Kiršliai šių sraunumų valdovai! Graži žuvis sukaupusi jėgas smūgiuoja į šoną, ir.. Sėkmingai partraukiu muselę atgalios. Va čia tai buvo! Nusivylimo nėra, tik emocijos dėl kurių čia ir atvykom.
Einam toliau, upė kiek kitokia. Ramesnė, labiau šapalinės vietos. Gedas prapuola kažkur priekyje, o aš ramiai einu palei upę tikėdamasis žuvį rasti ir tik tada jai paduoti muselę. Ir viename posūkyje po virš upės kabančiomis medžio šakomis nedidelis raibuliukas liudija, kad žuvis čia. Bandau! Vienas metimas, antras, bump! Vėl kiršliukas ėmė, tačiau nėra. Po to dar keletas metimų, tuščia. Keičiu muselę. Vėl tas pats. Žuvis subliukši prie musės, tačiau tuščiai, po to nebereaguoja. Vėl keičiu muselę, šį kart į ant nr. 18 kabliuko surištą mažytę žalios musės imataciją. Ir pirmu metimu pagaliau jaučiu, kad turiu! Vienas, tarp medžių, prie upės, su vabalais ir paukščiais. Visai ne vienas, o apsuptyje gamtos oazės, pagaliau pagaunu pirmą šios dienos savo kiršliuką ir sausa musele! Nusifotografuoju ir paleidžiu gražuolį atgal.
Po to sekančiu metimu dar vienas, tik šį kart visai mažytis… Daugiau toje vietoje nebekibo, tačiau pakelta galva bridau per krūmus.
Sutikau Gedą, šis turėjo 3 kibimus ties gražia rėva. Dar užkandam, pasišnekučiuojam, atsigeriam vandens ir dar truputį pažuvavę grįžtam prie automobilio. Galvose kirba tik viena mintis! Va čia tai žvejyba, čia tai vietos… Čia tos sraunumos kuriose karaliauja kiršliukai!
Ačiū, kad skaitėte!