Dar savaitės viduryje susirašinėjant su Gedu sutarėm sekmadienį palėkt museliaut į Ventą. Ši upė turi gražių ruožų, tad kodėl gi ne pabandyti suvilioti kokį pavasarinį žuvelioką, pasižiūrėt kaip laikosi arti mūsų esanti upė.
Išaušo 2017-05-14, sekmadienis. Rytas gražus, ramus, saulėtas. Medžių viršūnės sustingusios tyliai šnibžda, kad šiandien nuostabi diena. Jau tradiciškai sulaukiu Gedo stotyje ir važiuojam. Sugalvojam išbandyti plačiai apkalbėtą ruožą.
Mašiniukė jau sustojusi, bagažinė atlapota, šokam į bridkelnes, pažingsniuojam šimtą metrų prie upės ir pirmieji metimai. Iš pradžių bandome sausas mažas museles. Aukšliukės, saulažuvės ir kita smulkmė godžiai atakuoja, net neįdomu. Gedui net viena pasikerta, tai būtų pats tas gaudyti ešerių gyva žuvele. Bet mes gi ne šiuo būdu gaudome! Upė šioje vietoje gan gili, lėta srovė, kažkur tolumoje ir paplatėjimas, kitame krante ir žvejukas su dugninėmis sėdi. Tolumoje nesimato kažkokių grožybių tai nusprendžiame pavažiuoti kur kitur. Gedas ragina pavažiuoti gražią vietelę.. Važiuojam! Su nuotykiais. Pradeda mano fordukas spyriotis. Purtosi, dūmus karts nuo karto mest pradeda, greičiausiai reiks oro srauto matuoklę keisti… Juokas juokais, gerai, kad čia netoli dar namų, o jei už 100 ar daugiau kilometrų. Jau ir nejauku būtų, kokiais šunkeliais be komforto lakioti. Nieko, technika yra technika, o žvejyba yra žvejyba.
Mes jau mėtome Gedo nurodytose vietose.
Vaizdai gražūs, kažkiek primena Dubysos slėnius. Upė įsigraužusi tarp kalvelių ir šlaitų, o žydinčios gegužės pievos nuostabios! Kiek jau visokių gėlelių savo žiedus atsukusios į saulutę rodo! Ir drugių jau daug ir įvairių skraido. Štai raudonais sparnų kraščiukais aušrelių patinukai ratus sukinėja. Kur koks citrinukas, dilgėlinukas ar spungė prasklendžia. O kur dar žydinčios ievos, kur ne kur išplitusios kaukazinės slyvos! Prie jų varškinių žiedų dūzgia daugybė bitelių, kamanių, įvairių musių. Tarsi koks meditacinis „Dz” ore sklando. O kvapas! Lengvo vėjelio gūsiai atneša juos kaip kokius kerus apžavėjimui. O prie pat krūmų net sunku išbūti, gali pradėti galva svaigt nuo saldumo. Nenutylantys paukščiai prideda daugiau garsų. Visumoje gaunasi gamtos muzika, kuri tokiomis gaidomis skamba tik šiuo metu. Šis pavasaris kiek kitoks nei daugelis kitų, labai lėtas, šaltas ir lyg koks arkliukas supančiotomis kojomis, bet dabar jau atrodo visi pančiai krenta ir šiluma daro savo. Viskas sukruto.
Užeiname gražų seklų ruožą, kažkur pasibaido vienas šapaliukas. Dar spėju pamatyti. Taigi, vilčių yra – viename ruožo gale brendu aš, o kitame Gedas. Mėtome. Ir išgirstu plaukštelėjimo garsus ir riebius Gedo keiksmus. Buvo šapalo kibimas! Deja, pramiegojo. Po kelių minučių ir mano širšę gerai smūgiuoja, bet žuvis nepakibo. Ir viskas. Šis ruožas tik tiek parodė einam toliau. Čia jau upėje atsiranda riedulių, duobelės, vandenžolių auga. Pasistiprinę daržovėm ir keliais kiaušiniais bei muselių dėžučių turinio apžvalga bandom laimę, tačiau ramu. Upėje matyti vienas kitas lašaliukas praskrenda, skraidžioja daug smulkių apsiuvų. Tačiau žuvę renkančių juos bemaž nematyti. Gal ir laikas nekoks, vidurdienis. Nusprendžiam keist dislokacijos vietą ir išbandyti mano jau žinomą ruoželį arčiau namų pusės. Grįžtam prie automobilio ir puškėdami pasiekiam dar vieną ruožą.
Čia upė gerokai apžėlusi, vasarą, turbūt sunku ir mėtyti būtų, tačiau vietos gražios, upėje riedulių kur ne kur, pakrantės vietomis dumblėtos su žvyro priemaiša. Šapalų čia tikrai yra. Šiandien jau išbandėm visą krūvą muselių, tačiau kadangi turėjau kibimą vapsva, o Gedas vabalu, tai ir čia bandome šiuos. Išties, ne kartą pro galvą prazvimbė didelės kamanės, širšuolai, tad kodėl gi nebandyti didesnių masalų? Tikėtina, kad vienas kitas toks vabzdys į vandenį papuola ir žuvys, ypač stambesnės, tokio kąsnio atsisakyti negalėtų. Štai, man būnant prieky išgirstu už kokių 15 metrų stambesnės žuvies pliaukštelėjimą. Vandens paviršius nuraibuliuoja perspektyviai atrodančiomis bangelėmis tad priėjęs švysteliu širšę kiek aukščiau tos vietos, kad srovė prineštų ją į tą pačią vietą. Vienas metimas – nieko. Antras metimas irgi tuščias. Trečias. Ir tik pyst, širšė dingsta iš akių vandens ratile, kertu! Jaučiu, kad turiu! Šūkteliu džiaugsminga nata. Žuvis stipri, kratosi, eina į visas puses ir tik arčiau prisitraukus pamatau, kad ji nėra didelė. Apie 30 cm bus.
Kaip ir šapalas, bet pelekai vos vos oranžiniai, gal greičiau gelsvi, o ir kūnas toks pailgesnis, uodega tokia labiau iškirpta – strepetys! Eina peklon. Bet tai kai didumo! Esu vaikystėje mažiukų pagavęs, tokių cigaretinių, bet čia kone gyvenimo žuvis. 😀 Išties, tokio dičkio nesu sugavęs, žinojau, kad jie gali pasiekt apie 30 cm dydį, ir štai toks įspūdingas paprastasis strepetys (lot. Leuciscus leuciscus) įsikandęs mano dar vakar rištą vapsvikę. Ačiū, Laimonui už video, pravertė. 🙂 Išties, graži ir kibi musė gaunasi. Rišau ant Kamasan B170 Nr. 6 kabliukų.
Žuvelė buvo nufotografuota ir paleista. Išties gražus priešininkas. Nors ir ne šapalas, bet jei tokių dičkių strepečių upėje pasitaiko, tai išties smagu.
Einam toliau.
Upė graži. O sugauta žuvies apvainikuoja visą žvejybą ir procesą. Man smagu 🙂 Žuvaujant toliau vienoje gražioje vietoje akimis pamatau didžiulį šapalą iššokantį. Vo! Tokio vaizdelio ir laukiau. Tik vieta ten tokia, kad upė išplatėja ir tame išplatėjime dar 2 pratekėjimai, kuriuos apeiti reikia per tokius kemsynus bristi, bet kažkaip dabrendu iki normalaus atstumo metimui ir su nerimu mėtau, gal ta iššokusi žuvis dar čia? Gal po kokio penkto metimo, greta širšės tik pelekai ir uodega pasirodo su purslais, kertu, bet nieko. Ėt.. Čia buvo gerulis. Po to dar tuščiai bandžiau mėtyti, ir musę stovėdamas tarp vandenų pasikeičiau, dar kelis kart kiek tolėliau nuo manęs žuvis šoko, bet nieko. Kitam kartui. Gedas spėjo per tą laiką kol aš toje vietoje žuvavau nueiti ramiai dar kokius kelis šimtus metrų į priekį ir sugrįžti. Laikas namo.
Reziume, žuvys dar kažkokios ramios, gal dar reikia kiek daugiau šilumos ir kiek šiltesnio vandens, kad suaktyvėtų. Bet kibimų jau buvo, viena visai graži žuvelė visgi buvo sugauta.
Kadangi sekmadienis ir autobusai retokai važiuoja dar buvo laiko su Gedu kavos pas mane, tai parodžiau savo muselių rišimo medžiagas, pasidalinau skalpiukais, parodžiau knygas apie muselinę, smagiai pasišnekučiavom. Galiausiai nuvežiau kolegą į stotį ir suspaudėm rankom iki sekančio… Buvo išties gera diena!
Ačiū, kad skaitėte!