2017-04-30, sekmadienis.
Ryt su choru koncertuojam, tad šiandien buvo ilga repeticija. Kol grįžau į namus laikrodis jau rodė 13.30. Radau praleistą skambutį, Gedas… Vakar planavome važiuoti į žvejybą, tačiau oras toks pabjuręs, jog nesinori kišti nosies, o ir meteo.lt mini, kad vanduo toje upėje sparčiai sukilo ir tai nieko gero… Bet šiandien saulė dangumi ridinėja, kur ne kur koks debesiukas prašvilpia, tai puiki proga! Skambinu ir greitai sutariam nulėkt į Dubysą.
Po geros valandėlės aš jau kelyje ir čiumpu Gedą Šiauliuose. Važiuojam tradiciškai – su muselinės temomis. Kelionė neprailgsta ir jau traukiame meškeres. Bandome vieną Dubysos intaką. Rudenį jį nuo tilto apžiūrėjus knietėjo išbandyti, pažiūrėti kokia tai upelė. Na, o dabar jau einame jos pakrante.
Upelė nuostabi. Daug įvartų, yra akmenų, žvirgždo, smėlio, duobių. Kad ir nedidukė, bet labai graži. Žinome, kad ji žuvinga. Nors vabzdžių ir matosi vienas kitas ore, pavasarinėse žydinčiose pievose, bet upelės paviršiuje veiksmo nematyti. Eidami paupiu kaifuojame paukščių klegesiu, gamtos ramybe ir didybe, nesulaukdami kibimų ir kirbėdami pamatyti daugiau ir tikrai kitaip nusprendžiame pavažiuoti į pačią Dubysą. Į šį intaką reikės kada sugrįžti labiau jį pažinti, o gal ir vanduo geresnis bus, dabar po vakarykščio lietaus dar neša daug šiukšlių, spalva vandens tamsoka… 🙂 Nors čia gal ir žvejų išmislas, o tiesiog oras dar ne tas, gal žuvis nėra aktyvi… O gal muselės ne tos? Čia daug klausimų, kurie nublanksta prieš patį procesą, jis yra esmė.
Dubysoje įdomu paieškoti naujų žuvingų vietų. Turbūt tai ta upė, sudėtinga upė, kurioje žuvys laikosi tik tam tikruose nedideliuose ruožuose ar konkrečiose vietose, tad reikia paieškoti… Pravažiuojame kelis tuštokus kaimelius kone kiekvienoje sodyboje siūlančius baidariauti, šone atsiveria nuostabūs Dubysos vingiai ir labai išraiškingas jos slėnis. Šokame iš automobilio ir pieva nužingsniuojame link upės.
Čia taip pat praeiname netrumpą ruoželį, tačiau gražesnių vietų tik vienur kitur, tačiau kibimų nėr.
O jau ir vakarėja. Saulės liežuviai dar laižo veidus, tačiau šešėliuose jau vėsu, kad ir balandžio pabaiga, tačiau pavasaris kažkoks nesusipratęs, gerokai užvėlavęs ir nesukantis galvos apie kelis museliautojus kurie ištroškę kaip kokie vabzdžiai pagižusios sulos laukia prie upės to momento kai rankose sudrebės žuvies smūgiai. Tačiau, ne tai esmė. Svarbiausia laikas gamtoje, žvejyboje, draugystė. Kai atsipalaidavęs gali pasigrožėti ten kur esi ir ką darai, kažkur momentais nuo pačios žvejybos veiksmo ir taktinių žvejybos minčių nuklysti į mintis apie gražiai dabar plaukiančius debesis, gražų paukščio čiulbėjimą ar pasidžiaugti pievoje netyčia randamais karvašūdžiais visgi jautiesi pakylėtas. Kasdienybėje, bent mano, tai reti momentai, tam tikra egzotika, kurią vertinu ir visad jos ilgiuosi, o sulaukęs tokių akimirkų jomis džiaugiuosi.
Važiuojame į kitą Dubysos ruožą. Automobilį paleikame prie vieno intakėlio ir jo pakrante žingsniuojame link santakos. Greta kelios sodybos. Intakėlis aiškiai paveiktas žmogaus, kai kur įridenti akmenys, vaga nuo to pakitusi. Taurios žuvies, mūsų turimais duomenimis, čia nėra. Vanduo netinkamas.
Kiek tolėliau jaučiasi bebrų darbai ir upė visai kitokia. Bet pati upelė vietomis tiesiog pasakiška.
Bebrai daug ką padaro, kad upeliai būtų išsiraitę, kad nuo įvirtusių medžių susidariusios srovės išplautų krantus, taip upę pilnai natūralizuojant ir padidinant bioįvairovę. Aišku, yra dėl ko bebrai verti ir blogo žodžio, bet dabar ne apie tai, visad norisi daugiau pozityvo. 🙂 Bebrai šaunuoliai.
Štai vienas darbuojasi, pavyko padaryt jo selfį!
Pavyko prie Dubysos užtikti ir patį bebrų fortą. Vanduo nuo molio net safyriškai melsvas.
Upėn bebrų kanalas įteka tokiu dideliu debesiu. Čia bebrai upės karaliai. Pradedam justi nuovargį, bebrams nebetrukdome ir kulniuojame link automobilio. Šiandien buvo gera diena.
Vakare dar pamatau praleistą žinutę, žemietis Vaidas dar per pietus siūlė pažvejoti. Atrašau dabar, ir še… Pasirodo jis kažkuriuo momentu buvo vos puskilometris nuo mūsų su Gedu. Ir sutapk tu man taip! 🙂 Kažkaip prasilenkėm, jam sekėsi geriau. Buvo kibimų… Viena žuvis su visa muse nuėjo… Pataikė.
Nei žvyno! 😉