2017-02-18 Ir vėl šeštadienis ir vėl suskamba žadintuvas 05:30 it gražiausio paukščio čiulbėjimas. Sukyla visa šeima. Žmona kepa sumuštinius, net šunelis pusryčių prašo, nors net ir darbo dienomis visa valanda vėliau rytinis veiksmas namuose prasideda. Taip! Šiandien laukia turininga diena. Ketinu važiuoti į kaimą apsigenėti savo lazdynų kolekcijos. Reikia. Riešutų rudeniop daugiau ir krūmai suformuoti dailesni, geriau dera, geriau dauginti.. Darbuose padės brolis Anupras. O po darbelių dar žadam spėt į upėtakių paiešką dar nebandytoje upėje.

Štai senutė mašinytė užvesta ir lekiam keliu. Dar tamsu, tik įpusėjus kelionę kažkiek pradeda brėkšti. Rūkas apėmęs visus laukus ir pamiškes. Gražu. Štai ant kelio išbėga voverytė. Pasiseka išvegt susidūrimo. Nebus ,,Vovorės kelionė 2″ :D..

Važiuojant prisiminiau upelę kurioje vaikystėje žvejodavau, pasiūliau broliui pavažiuot pasižiūrėt kaip atrodo. Netoli, vos keli kilometrai iš kelio. Štai ji.

Užaugę keli nauji medžiai, bet ji vis dar tokia žavi, kaip ir kadaise, tik atrodo mažesnė, gal dėl to, kad kai ten žvejodavau dar pats vaikas buvau. Brolis spėja spiningėlį išstraukti ir keletą metimų padaryti, pasidalinom, ir aš kelis padariau. Nieko. Bet gera įžanga į dieną. Būtų fantastika kiekvieną darbingą rytą taip pradėti. Pora metimų nostalgiškoj upelėj ir į darbą.. Sėdam į mašiną ir dumiam darbuotis.

Darbai juda puikiai, nes suprantam, kad po darbo laukia prizas. Upė.

Įpusėjus darbus dar užsikaičiam kavos iš ledinio virduliuko, sušalo kambaryje, troba nebuvo kūrenta.
Kol užverda paklausom muzikos, užkandam, galiausiai pasiurbčiojam karštos kavos ir toliau link tikslo.

Galiausiai darbeliai baigti ir jau skriejam link tikslo. Kirba kirminas, kad bus nerealu. Su broliu, nauja nebandyta upelė. Štai ir žvyrkelis ir beveik bekelė. Senutė mašiniukė jau važiuoja ties savo pravažumo galimybių riba, tad nerizikuojam užklimpti šlapio priemolio dirvone, tad stojam, šokam į bridkelnes, susirišam meškeres, kuprines ir apie pusę kilometro kulniuojam tokiu suartu dirvonu.
 
Einam kaip kokie didžiakojai ant kojų po 5 kg nešdami. Kimba į batus..
Paupio krūmynai vis artėja ir mes jau juose.

Ir upė, pagaliau! Užžšalusi.

Jau mintys ir pokalbiai sukasi apie tai, kad  gal reikia važiuoti į jau žinomą upelę visai netoliese, gal ji nebūtų sukaustyta ledo, bet galvojam dar paėjėti paupiu, nes pati upelė labai vaizdinga, išsiraičiusi ir nežinia kas už kito posūkio. Štai kažkur properšose jau ir plačiau čiurlena vanduo.

Atsiranda vilčių gal tolėliau ir meškeres užmesti eis. Ir eina. Užeinam kelias dosnias properšas. Krantuose sutirpusio sniego keteros ant kurių nėra labai saugu. Saugomės, bet brolis sugeba įlūžti. Šukteli ir matau kaip ties tokia ketera jo galva kyšo ir rankose tik meškerė ir sako, kad koja vandenyje, o dugno nesiekia, nors abejoju kad ten gylis būtų didesnis nei bridklenių aukštis. Nieko sau! Sakau, tik ramiai. Ramiai susivynioju meškerę ir jau ketinu jį krapštyti lauk, bet šis būdamas už mane 10 metų jaunesnis jau ant kranto stovi.  Sako, kad kiek kojos dreba, nes tas netikėtumo faktorius ir vanduo be dugno po kojom visgi duoda adrenalino. Na ką, einam toliau. Ir čia upė vėl sukaustyta ledų, bet kažkur už eilinio posūkio vėl properša. Va ir mano noras įšokt į upę išsipildo. Randu vietą kur galiu į upę nusileisti, gylis nedidelis, akmenuota, tad kiek aukščiau kelių stovėdamas pasroviui muselę paduoti..

Ramu. Vanduo šniokšta. Tikras kaifas. Krantuose daug ženklų bebrai palikę, daug nuograužų, štai ir stirnaitės kakiai,

va ir šernų išknistų kerpsynų randam, kasėsi ir į medžius, vienas kitas šerys styro. Gražu! Dar savaitėlė su pliusine temperatūra ir upelė būtų laisva nuo ledų, o tada būtų.. Upė fantastiška. Nuostabūs šlaitai, pati upelė vingiuota, daug riedulių, yra ir kelmukų.. Tobulos vietos upėtakiui, žinau, kad jų čia yra. Būtinai čia grįšiu. Broliui tai buvo pirma upėtakių žūklė gyvenime. Nors nieko ir nepagavom, bet gi ne tai svarbiausia žvejyboje. Procesas. Buvimas gamtoje. Bendravimas. Pavasaris dar tik prasideda. Bus dar rūpesčių sodininko ir tikiuos dar ne kartą taip po darbų spėti ir prie upelės.

Iki kito karto!