2017 vasaris

Ir vėl žvejybinis rytas, už lango keli laipsniai šalčio ir ruošiu žvejybos inventorių į kelionę. Tikslas – Minija. Šlakis. Daiktai nejučia atsiduria netoli durų, žmona spėja ir pusryčius padaryti ir į išvyką sudėti skaniausių sumuštinių! Išvažiuoju paimt Gedo ir kartu jau spaudžiam į Žemaitijos pusę.

Važiuojant per miškus keliu, bešnekant apie žvejybą, museles ir kitus svarbius reikalus, pralekiu nedidelį ant kelio gulintį žvėrelį. Už sekundės abu su Gedu sušunkam – voverė! Ir automatiškai mana koja paspaudžia stabdžio pedalą ir įsisuka trumpas dialogas. Imam? Imam! Sustoju. Ir atbulom kokius kelis šimtus metrų važiuojam pažiūrėt. O ten guli voverytė, akys išsprogę, aišku, kad nebegyva, bet nei kraujo nei ko.. Bet koks kailis! Musėms rišti pasaka. Na ką, galvojam kur padėt. Maišiuko neradau ant greitųjų, tai iš mašinos pastveriu kilimėlį kojoms, jį į bagažinę ir ant jo už uodegos paimta voverytė. Nuotraukų nėra ir nebus, akys negražios.

Važiuojam toliau, kalbos pradeda suktis, ar padarėm nusikaltimą. O kas jei policija sustabdytų ir paprašytų atidaryt ir parodyt ką vežam gale. Ar gerai padarėm? Šiaip ne juokas ima pagalvojus, kad su Gedu jau ne pirmą kartą ant kelio užmuštais gyvūnais domimės. Dar praeitais metais važiuojant į žvejybą Dubysoje ant kelio usūrinį šunį apžiūrėjom, patraukėm nuo kelio, uodegos šerių pasiėmėm.. Ėt.. Na, bet musėm rišt praverčia. O žverelių likimas ant kelio baisus, daugelį dar šimtus kartų pervažiuoja, padaro blynus.. O čia bent nuo kelio patraukt galima, kailis, šeriai gali praversti. Iš šalies žiūrint gal ir žiauru, bet museliškai žiūrint – visai naudinga.

Ką gi. Jau vietoje sustojam, apsirėdom, susirišam meškeres. Dar jaučiasi minusiukas. Kimba į rankas, žandus. Traukiam prie upės.

Upė pasakiška. Nėra žodžių apsakyti jos dar žiemiško grožio. Ledų karalystė. Visokie ledokšniai susiformavę ant žolių, akmenys apaugę ledų sijonais.. O upe plaukia nemažai visokių ledukų. Žvejoti sudėtinga. Musę nuskandinti labai sunku, o jei tai ir pavyksta tai koks praplaukiantis tirpuolis užkabina ir visa sistema kyla į viršų. Net ir pasunkintos muselės galiausiai plaukia paviršiumi.. Taip kovodami su gamta einam tolėliau, ir pasitinka rezervato iškabos, kurios draudžia eiti toliau, žvejoti.. Gerai, kad tokių vietų yra. Žvereliai, paukšteliai, žuvys augalai ir visa kita aibė gyvybės formų turi vietą kur žmogus nepageidaujamas. Dėl tokių vietų upė ir išlieka nuostabi..

Grįžtam į pradinį tašką ir bandom rezervatą apeiti. Štai ir lapė kažkur tolumoje į mišką nutipena.. Prieinam atodangą kur skardis į upę sulig 12 aukštų namu. Gražu. Neapsakomai gražu! Atsigeriam arbatos, užkandam. Pasigrožim praskrendančiu krankliu, kažkur dar rezervato teritorijoje klykaujančių kiaunių.. Ir nusprendę alpinizmu su meškerėm neužsiiminėti, pavažiuoti kiek aukščiau upės. Grįžę prie automobilio išsimontuojam meškerių kotus ir iškart važiuojam. Nėra labai patogu su neopreninėm bridkelnėm mašiną vairuoti, bet persirenginėti dėl kelių kilomentrų kelio nėra prasmės.

Naujoje vietoje upė ramesnė, ne tokia srauni, pakrantėje dar matosi pakilusio vandens į krantą sunešto ledo lytys, bet pati upė beveik normalaus pavasariško lygio, skaidrumo nėra labai daug, bet iš esmės žvejoti visai galima. Visgi paėję kelis šimtus metrų pakrante nuspręndžiame keltis į kitą pusę, nes ten ir ledai neplaukia ir krantas patogesnis. Taigi vėl sėdam į auto ir pervažiuojam į kitą pusę.

Čia viskas liuks. Ir pastebimai įdienojus, pradeda ir ledų apskritai upėje mažėti. Tad žvejyba įgauna įprastą atsipalaidavimo būseną, tai ir metimai gražesni, ir pravedimai jaučiasi malonesni.. Taip einame toliau, ties upės vingiais smėlėtuose ruožuose ir vandenyje pastovime. Smagu įkvėpt žiemiškai pavasariško oro, pajust upę. Nors kibimų ir nesulaukėm, bet abu su Gedu jautėmės atsipalaidavę ir laimingi pabūdami prie upės.

Grįžtant vėlei visa kalba buvo daugiausia žvejybos tematika. Na ir tik visai kelionės pabaigoje atsiminėm, kad turime automobilio bagažinėje keliauninkę voveraitę. Ją maišelyje namolio išsivežė Gedas. Pasiprašiau šerių..

Šiam kartui tiek! Nei žvyno a nei šerio Jum! 😉