2016 rugsėjis. Taip nutiko, kad pašaukė darbai į sodybą kaime. Dar prieš kelionę kelios dienos praleistos su ta mintim, kad jau laikas į kaimą, laikas atrasti naujų plotų kur gyvena upėtakiai. maps.lt, Google Earth įrankiai leidžia susiplanuoti kelionę, net lauko keliukus kur reikia pasukt, kur geriau palikti automobilį ir kur patogiau prieiti prie upelės.
Taigi, išaušo toji diena. Anksti rytą susidėjau mantą, gerai užkandau, įsidėjau užkandžių ir jau už vairo. Žolynai apipjauti stebėtinai greitai ir sklandžiai. Matyt jausmas, kad kuo greičiau atlikus darbus turėsiu daugiau laiko praleisti prie upės leido man net bėgioti stumiant žoliapjovę. Po darbų užkandau, trumpam atsikvėpiau. Ir vėl už vairo.
Taigi, važiuoju prie upelės ir atrodo net radija skamba su gera daina.. Privažiuoju keliuką, vienoje pusėje kombainas pjauna pasėlius, o kitoje kažkur už gero puskilometrio jau suartų laukų matosi upelę juosiančių ryškiai tamsiai žalių medžių lajų siluetai paskendę mėlynoje dangaus žydrynėje. Gražu. Arčiau čia neprivažiuojama. Žemėlapiai išstudijuoti, taigi, toks upelis. Gal ir gerai, upelė atokesnė. Mažiau žmonių nukulniuoja iki jos. Įšoku į bridkelnes, pasiimu spiningėlį, kupriniukę, akinius, kepurę ir kulniuoju. Už nugaros stovintis mašiniukas vis mažėja, o paupio medžiai vis didėja. Pakeliui prašoku kelis melioracinius griovius, žuvies ten nematyt, per maži, gali sisiodamas panašius padaryti. Priartėjus prie medžių, jaučiasi, kad čia gamta gyvena savo gyvenimą. Žolynai metriniai, bruzgynai veidą brauzia. Ir štai priėjau upelės žiotis. Kokie 5 metrai. Daug vandenžolių, daug aukšlių, šapaliukų paviršiuje laksto. Bet mano tikslas upėtakiai, taigi, užsidedu vobleriuką ir nedrąsūs pirmieji metimai skrodžia upelio skaidrynes. Nieko. Einu upele aukštyn. Žolynai trukdo prieiti, bet bristi irgi nesinori, gylis gan didelis. Gal pusantro ir daugiau metrų, krantai paplauti, gan nepatogūs. Krūmų pakrantėje irgi daugėja. Bet mintyse kirba, kad už kelių šimtų metrų upelis uždengiamas medžių lajų, tad tikiuosi, kad ten kraštovaizdis pasikeis. Neklystu. Prieinu medžių ruožą ir čia upelis kaip užsakyta – paseklėja, atsiranda įgriuvusių medžių, krantai apžėlę krūmais ir medžiais. Pradedu bristi srove aukštyn. Vis tylu, keičiu masaliukus, bet niekas nežiūri, nors po kojomis matau įvairų mailiuką, kažkur pasibaido mažuliukai vikrūs upėtakiukai kurie it petardos kartais net prie pat kojų laksto pasibaidę. Žuvies čia tikrai yra, matau. 🙂
Taigi, žavėdamasis paukščių balsais, upelio čiurlenimu, su vienu eiliniu metimu matau kaip masaliuką pasivija koks sprindinis upėtakiukas, bet apžiūrėjęs masalą, ar pasibaidęs manęs, nukrypsta šalin. Šioj vietoj ir po kitų metimų tylu. Brendu toliau. Kaktoje mušasi prakaitas, visgi bristi upe yra reikalų. Tai po įvirtusiais medžiais reikia pritūpimus daryti, tai kojas tampyti. Dar ir po kojom žiūrėti. Jau praėjo kelios valandos žvejybos, bet vis tylu. Gal ne ta diena. Jau kirbena mintis, kad gal nėra čia didesnių upėtakių..
Ir prienu upės vingį, ir skersai įgriuvusį alksnį. Jau galvoju ar čia po juo lįst reikės ar aplinkui išlendant iš upelio reiks apeiti, bet nuspręndžiu prisėlinti prie pat medžio ir pamėgint padaryt keletą metimų už jo. Ir.. OBA! Vos už kelių metrų smėlėtame ruože, it kopose subanguotame smėlyje matau įsigraužusią metrinę duobęlę ir josios vidury stovintį nuostabų upėtakį, koks 30 cm. Vinguriuoja uodeda. Stovi nosim į srovę, kur ne kur pasukdamas visą kūną ir taip sprindžio ribose besilaikantis tėkmėje. Vaizdas toks, kad laikas sustoja. Žiūrėdamas net pamiršau, kad jis vos už kelių metrų ir mane gali pamatyti. Kai tą prisiminiau išsigandau. Kaip čia jo neišbaidyt? Kaip čia užmesti masalą, nepakėlus rankų? 🙂 Kažkaip reikia. Na ką, keliu rankas.. Lėtai lėtai, ir valio. Upės karalaitis vis dar ten pat. Lėtai atlenkiu ritulės lankelį, užsimoju riešu ir šast.. Vobleriukas keli metrai aukščiau jo.. Upėtakis dar ten pat. Srovė neša plaukiantį vobleriuką ir aš vos pasukęs ritės rankeną panardinu vobleriuką prie pat upėtakio duobelės pradžios ir karalaitis išdidžiai priplaukia, daužia mėlyną 3,5 cm vobleriuką su balta papilve bet neužsikabina, dar seka iš paskos ir vobleris jau prie man kojų, o upėtakis mane pamato ir lenda po kelmu keli metrai už mano nugaros kitam upelės krante. Viskas. Tokia trumpa pažintis. Ech. Bet nuostabu! Žuvies taškiukus mačiau iš labai arti.. Atsitokėjęs einu toliau.
Ir vėl upės vingis, ir į upelę įteka upėliūkštis, matosi keli dideli akmenys, pagilėjimas. Tobula vieta.
Metimas iš toliau ir bumpt. Anam gale sėdi rimtas priešininkas. Šį kart pavyko ir jis jau rankose, atkabinamas ir paleidžiamas. Nebus 30 cm. Nuostabu! Pavyko!
Antras metimas ir bumpt. Vėl sėdi! Dar rimtesnis! Pakovojusi žuvis rankose. Šis jau netoli 40 cm, pamatavus 38 cm. Bet deja įsirijęs taip, kad kaži ar pavyktų jam išgyvent. Gaila. Teks paimt. Jau namuose buvo aišku, kad ten buvo patelė pilna ikrų.. Vakarienė su žmona prie žvakių valgant marguolę buvo nuostabi, bet liūdesys ėmė, kad upelis neteko gražios patelės.
Ką gi, su šia žuvimi nuspręndžiau žūklę vietoje užbaigti. Nors priešaky atsivėrė nuostabus ruožas, daug pagilėjimų, dar daugiau įvirtusių medžių, didelių riedulių.. Ateity ten norėčiau paieškoti dičkių. Turėtų būti. Labai dailios vietos..
Tai tiek prisiminų.